Pasivaikščiojimas po J. Basanavičiaus gatvę

Ekskursijos pradžia – prie paminklo dr. Jonui Basanavičiui (1851–1927) (Vytauto ir Vasario 16-osios gatvių sankirta). Vystant kurortą, svarbiausia gatve pasirinkta dabartinė J. Basanavičiaus gatvė, o jos funkcijos nepakito iki šiol. Pirminis pavadinimas – Tiškevičių bulvaras.

J. Basanavičiaus gatvėje yra išlikusių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios autentiškų grafų Tiškevičių vilų: medinių, mūrinių, fachverkinių. XIX a. pabaigoje grafas Juozapas Tiškevičius II (1835–1891) pastatė erdvų daugiafunkcį kurhauzą. Sunku įsivaizduoti, jog lygiagrečiai su dabartine J. Basanavičiaus gatve buvo nutiesti bėgiai iki jūros tilto galo. Jais į laivą „Feniksas“ gabentos plytos iš Felikso Tiškevičiaus plytinės Vilimiškėje. Gatvė buvo negrįsta, smėlėta, sunku eiti. Poilsiautojai iki tilto galėjo nuvažiuoti „konke“ – arkliu traukiama transporto priemone, kuri riedėjo bėgiais.

Pirmieji Tiškevičiaus bulvaro senųjų vilų savininkai buvo grafų Tiškevičių šeimos atstovai. Jie čia pradėjo statyti XIX a. viduryje, kai į kurortą ėmė važiuoti vis daugiau poilsiautojų, ypač Tiškevičių giminaičiai ir bičiuliai. Juozapas Tiškevičius, kaip palikimą užrašęs Palangą savo jauniausiam sūnui, pasirūpino, kad ir kiti šeimos nariai turėtų kur vasaroti. Iš Tiškevičiams priklausiusių žemių buvo išskirta dalis sklypų, esančių prie jūros, šalia kelio tilto link. Sklypai išdalinti Juozapo žmonai Sofijai Horvataitei-Tiškevičienei (1837–1919) ir vaikams.

Šis Juozapo Tiškevičiaus sprendimas nulėmė tolesnį Palangos likimą. Visi šeimos nariai pasistatė po vasarnamį ir kasmet suvažiuodavo atostogauti. Be vilų, kuriuose gyveno patys, jie turėjo papildomų namų, kuriuose apsistodavo pakviesti svečiai – tolimesni giminės ir draugai, tad per kelerius metus Palanga tapo aristokratiškų lenkiškų šeimų susitikimo vieta. Suvažiuodavo vasaroti ne tik iš prūsų žemių, bet ir iš Lenkijos, Podolės (Ukraina). Šitokia visuomenės grietinėlės gausybė traukte traukė kitus poilsiautojus. XIX a. paskutiniame dešimtmetyje į Palangą atvykstančių vasarotojų skaičius kasmet padvigubėdavo. Atsirasdavo daugiau norinčių investuoti – statyti vasarnamius ir juos nuomoti, o spaudoje šmėžavo skelbimai, kuriuose buvo kviečiama vasarą ilsėtis Palangoje.

Dabartinę išvaizdą J. Basanavičiaus gatvė įgijo 2005 m., pabaigus dviejų etapų rekonstrukciją, kuri miestui atsiėjo 13 milijonų litų. Link jūros veda ryškiais šviestuvais įrėmintas platus gelsvo klinkerio takas, išklotas klinkerio ir marmuro plaunamomis plytelėmis (apie 160 tūkstančių m² plotas), vietoje senų ir ligotų, pasodinti nauji kaštonai.

Nuo paminklo dr. J. Basanavičiui judame vakarų kryptimi J. Basanavičiaus gatve jūros link.

Kairėje regime Kurhauzo pastatą. Pirmasis Palangos viešbutis, restoranas, su šokių, koncertų, vaidinimų sale – sezoninių pasilinksminimų vieta. Po 2002 m. gaisro pastatas atkurtas: 2013 m. gruodžio 19 d. įvyko pirmas viešas renginys restauruotoje Kurhauzo salėje, o 2020 m. spalio 19 d. visuomenei duris atvėrė restauruota medinė Kurhauzo dalis.

Ekskursiją tęsiame. Pirmas stabtelėjimas – kairėje gatvės pusėje, prie skulptūros-fontano „Vanduo“. Kol Palanga neturėjo vandentiekio, kuriuo centralizuotai aptarnavo poilsiautojus, į kurortinės vietovės statusą pretenduoti negalėjo. Skulptūra-fontanas „Vanduo“ primena grafo Felikso Tiškevičiaus (1870–1933) pastangas plėtoti kurortą ir išgręžti pirmąjį Palangos vandens gręžinį.

Toliau keliaujame judriausia pėsčiųjų gatve ir dešinėje sustojame prie J. Basanavičiaus g. 20 namo. Tai medinė grafų Tiškevičių šeimos vila „Vilija“.

Akį patraukia priešingoje gatvės pusėje, J. Basanavičiaus g. 21, mažulytis geltonas namelis, kartais vietinių vadintas „Liliputu“ – vila „Vaidilutė“. Šiandien čia įsikūręs Tremties ir rezistencijos muziejus.

Gatvės dešinėje pusėje, tarp prekybininkų pavėsinių, sustoti ir apsidairyti kviečia Lietuvai gana nebūdingos architektūros pastatų grupė. Fachverkinės lengvos konstrukcijos vilos artimesnės vokiškiems Mažosios Lietuvos pastatams, kai medinį karkasą užpildo raudonų plytų mūras. Susipažįstame su vilomis „Pajauta“, „Aldona“ bei fachverkinių vilų kompleksu.

Tada žvilgsnius nukreipiame į kitą gatvės pusę, kairiame gatvių susikirtimo kampe (J. Basanavičiaus g. 33 / Birutės al. 32) – įspūdinga, spalvinga medinė vila „Jūros akis“, viliojanti šarmingais pasakojimais.

Gręžiamės dešinėn – J. Basanavičiaus g. 42, buvęs dailininko Antano Žmuidzinavičiaus (1876–1966) namas. A. Žmuidzinavičiaus vardas lietuviams pažįstamas ne tik dėl tapybos darbų. Jis – vienas iš šiandieninės Lietuvos trispalvės vėliavos kūrėjų.

Kairėje pusėje dėmesį pakeri naujausia Palangos atrakcija – į 40 m aukštį iškeliantis apžvalgos ratas, kuriuo saugiai bet kokiu oru galima iš viršaus apžiūrėti pajūrį ir gyvai šurmuliuojantį ar poilsiui nurimusį Palangos miestą.

Apžvalgos rato papėdėje glaudžiasi Palangos „Šachmatinė“, atgiję išskirtinės architektūros apartamentai ir picerija.

Priešais „Šachmatinę“ – skveras, kurio akcentas – legendomis apipinta skulptūra „Jūratė ir Kastytis“.

Skvero dešinėje – granitinė nedidukė atminimo stela, primenanti spaudos draudimą ir pajūryje grafų Tiškevičių sandėlyje suvaidintą pirmą viešą lietuvišką spektaklį – Keturakio „Amerika pirtyje“ (1899).

Liko palypėti mediniu taku ir pasigėrėti nuo tilto atsiveriančia jūros panorama.

Ekskursijos trukmė – apie 45 min., nueisime apie kilometrą.

Parengta 2022  m.