Ne taip seniai dar dabar tokia populiaria Drevernos ir Svencelės kryptimi važiuodavome vokiečių laikų asfaltu. Kad ir duobėtas (ko stebėtis, kone 100 metų senumo) dar tarybmetį ištvėrusiais medžiais apsodintas kelias vedė nuo Priekulės kalvelių dar nendrėmis ir šabakštynais užžėlusio laukinio pamario link. Ant vienos iš šių kalvelių stovėjo kadaise II pasaulinio karo pabaigoje rusų subombarduota evangelikų liuteronų bažnyčia, dar seniau Priekulės teisėjas, kraštotyrininkas ir dramaturgas Ernstas Vichertas žvelgė pro savo namelio langą Turgaus gatvėje į pamario kopas. Dabar šio atnaujinto kelio kontūras toks pats – jis suka pro seniausius Priekulės namus, kur kažkada prie dabartinės evangelikų liuteronų bažnyčios gyveno iškilieji Priekulės kunigai – Endrikis Endrulaitis ir Vilius Gaigalaitis, kur ne taip toli – Elniškės kapuose, šalia kurių buvo pirmoji spaustuvininko Frydricho Šrėderio (Schröder) našlaičių prieglauda – jie ir palaidoti.

Proistorei pažinti reikšmingiausias yra archeologinis paveldas – seniausių šio krašto žmonių kultūros materialinis palikimas. Kretingos rajone žinomos 93 archeologinės vietos, įspūdingai atrodo piliakalniai, kurių suskaičiuojama 18. Daugiausia jų išliko palei Miniją ir jos intakus, kurie formuoja nepakartojamą gamtos grožį.

Kretingos lobis – Pranciškonų vienuolyno ir bažnyčios kompleksas, gyvuojantis jau 4 šimtmečius. Vienuoliai buvo prie miesto įkūrimo lopšio, kai J. K. Chodkevičius Kretingoje pastatė pirmąją medinę bažnytėlę ir įkurdino brolius bernardinus, kuriems 1605–1617 m. išmūrijo vienuolyną su bažnyčia. Čia jie puoselėjo didžiulį sodą…

Maršrutas „Keliautojai laiku: Kretinga–Bajorai“ pristato skirtingais istorijos laikotarpiais persipynusį Kretingos krašto ir Mažosios Lietuvos (Klaipėdos krašto) kultūrinį palikimą. 9 objektų maršrute aplankysite istorinio paveldo objektus, urbanistines vietas, kurios atskleidžia Kretingos ir Klaipėdos kraštų skirtumus, vietas, kurios per laikmečius sunyko, išnyko ar išliko iš laikotarpio, kai šias teritorijas skyrė valstybinės sienos.