Po Palangos dvaro sodybą

Kviečiame persikelti laiku ir susipažinti bei pasižvalgyti po buvusią Palangos dvarvietę.

Po 1422 m. Melno taikos Palanga priskirta Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir valdoma Žemaičių seniūnų Kęsgailų giminės. Vėliau, iki 1775 m., Palanga buvo karališkąja valda, tiesiogiai priklausė Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui. 1782 m. jos savininku tapo Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis. Tuo metu dvaro Palangoje nebuvo. 1824 m. Palangos jūros pakrantę ir aplinkines žemes nusipirko grafas Mykolas Juozapas Tiškevičius (1761–1839). Dvaro sodyba pradėta formuoti 1848 m. Parkas įkurtas 1897–1899 m. Rūmai pastatyti 1897 m., bet juos įrengiant, grafams nepavyko realizuoti visų sumanymų.

Kelionę pradedame nuo šiaurinių Birutės parko vartų Dariaus ir Girėno gatvėje. Pro vartus įeiname į buvusios Palangos dvaro sodybos teritoriją.

Šiuo metu Palangos Birutės parko plotas 101,3 ha: medynai užima 60 ha, pievos – 24,5 ha, gėlynai – 0,5 ha, vandens telkiniai – 1,16 ha, įvairios dangos takai ir keliai tęsiasi apie 18 km. Parko paplūdimys jūros pakrante driekiasi 1,5 km, jam nuo 2003 m.  suteiktas Mėlynosios vėliavos sertifikatas. Vyraujanti medynų rūšis – pušis, auga juodalksniai ir eglės. Svetimžemių sumedėjusių augalų priskaičiuojama iki 250 rūšių. Natūraliai auga 370 rūšių žolinių augalų, iš jų 24 rūšys Lietuvoje retos. Parke yra 8 įvairios paskirties pastatai – 1000 m² oranžerija, 9 skulptūros, daug mažosios architektūros formų. Įrengta laistymo sistema, veikia dekoratyvinis naktinis apšvietimas.

Pro šiaurinius parko vartus (iš viso jų dvylika) takeliu keliaujame iki pirmojo ekskursijos objekto – Birutės parko rotondos. 1927 m. pastatytoje rotondoje vasaromis grodavo orkestras ir buvo tikima, kad orkestro muzikos garsų, jūros vandens ir pušų kvapo prisodrinto oro dermė kurortininkus veikia gydančiai ir tai esanti Palangos kurorto esmė. Šiandien rotonda pamėgta ir garbių senolių, ir susituokti šioje vietoje sumaniusių porų. Sugrįžti vilioja Palangos orkestro muzika, vilnijanti ramiais vasaros savaitgalių vakarais.

Toliau parko takelis išveda į Meilės alėją, tai dažno pamėgta vieta. Kai pavargę nuo saulės ir vandens procedūrų, kurortininkai išeidavo pasižmonėti, užmegzdavo intriguojančias pažintis, susitikdavo su bičiuliais. Kopagūbris atskirdavo nuo kartais piktų vėjų ir ošiančios jūros. O taku, vingiuojančiu palei Birutės parką, buvo galima ramiai pasivaikščioti nuo tilto pradžios iki Antano Smetonos ąžuolo.

Prezidento Antano Smetonos ąžuolas yra kitas trumpo stabtelėjimo objektas. Jį palangiškiai pasodino 1934 m., pagerbdami prezidentą Antaną Smetoną jo 60-ųjų gimimo metinių proga.

Toliau kylame vakariniais laiptais į Birutės kalną. Nuo aukščiausios kopos gėrimės atsiveriančia panorama, surandame geografinį trianguliacijos punkto žymenį, apžiūrime katalikišką kalno koplyčią, prisimename Lietuvos Didžiojo kunigaikščio motiną Birutę bei istoriją, susijusią su šiuo kalnu-kopa. Nusileidžiame rytiniais laiptais. Papėdėje randame kunigaikštienės Birutės skulptūrą, kurią 1956 m. sukūrė skulptorė Konstancija Petrikaitė-Tulienė.

Šiek tiek grįžtame vakarų kryptimi iki Birutės kalno papėdėje esančios Lurdo grotos. Ji įrengta grafų Tiškevičių užsakymu pagal Prancūzijos Lurdo pavyzdį. Tai pirmoji Lietuvoje pagal šį pavyzdį įrengta grota. Būta visko: melstasi, tarpukariu organizuoti meniniai vaidinimai, minėti miestui svarbūs įvykiai, sovietmečiu, po karo, apleista iki šiukšlyno, vėliau čia rengti literatūriniai skaitymai, galiausiai sugrįžta prie Lurdo grotos esmės – sakralinės paskirties.

Toliau keliaujame rytų kryptimi, lankome Mažąjį parterį. Kadaise jo vietoje buvo grafo Tiškevičiaus daržas. Dabar čia yra stačiakampio formos erdvė su gėlynais, skulptūromis ir vandens šaltiniu praeiviams atsigaivinti karštą vasaros dieną.

Grįžtame link rožyno (rozariumo) su iš tolo kviečiančia balta „Rebekos“ skulptūra ir Felikso Vincento bei Antaninos Sofijos Tiškevičių rūmų, šiandieniniu Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus filialu – Gintaro muziejumi.

Apėjus rūmus, šiaurinėje pusėje atsiveria vaizdas į Didįjį parterį – 100 m ilgio ir 30 m pločio erdvę su gėlynais ir fontanu centre. Parterį užbaigia „Laiminančio Kristaus“ skulptūra. Pasirinkę  dešinį takelį, keliaujame rytų kryptimi palei tvenkinį. Pasakojama, kad, įruošiant parką, ištryško šaltinis. Teko iškasti tvenkinį su sala ir sujungti tilteliais, kurie tapo neišvengiama būtinybe įsimylėjėlių susitikimams.

Nuo tvenkinio šiauriniu takeliu išeiname į pagrindinę parko alėją, kurią puošia Roberto Antinio  (vyresniojo) skulptūra „Eglė – Žalčių karalienė“. Toliau, kairėje pusėje, Palangos žydų antrosios senosios kapinės. Kalvai pavadinimas suteiktas pagal buvusias žydų kapines, kuriose laidota iki 1892 m. Vėliau kapinių faktas užsimiršo, prigijo Jaunimo kalnelio pavadinimas. Ant Jaunimo kalnelio stovi skulptūra „Šaulys“. Ją sukūrė skulptorius Steponas Šarapovas buvusioms žydų kapinėms įamžinti.

Kalvos papėdėje, arčiau centrinės parko alėjos, yra paminklas, skirtas parko kūrėjui Eduardui Fransua Andrė ir jo talkininkams. Jį sukūrė Palangos miesto garbės pilietė, palangiškė menininkė Gražina Oškinytė-Eimanavičienė. Tai gėlės anturio (lot. Anthurium) žiedo meninė vizualizacija. Augalas kilęs iš Amerikos ir Pietų Indijos tropikų, o būtent Europos salonuose jį išpopuliarino botanikas ir parkų kūrėjas E. F. Andrė.

Centrinių parko vartų dešinėje stovi dar grafą F. Tiškevičių menantis Sargo namelis. Dabar čia veikia suvenyrų parduotuvė, rengiamos parodos. Tai saugomas Kultūros paveldo objektas.

Kelionės pabaiga. Pro pagrindinius Birutės parko vartus išeiname į Vytauto gatvę ir grįžtame į šiandieninę Palangą.

Susipažindami su Palangos dvaro sodyba pėstute vaikščiosime apie 1,5 val., nueisime apie 3 km.

Parengtas 2025 m.