Senosios Įpilties piliakalnio su gyvenviete kompleksas

Vienas iš didžiausių Vakarų Lietuvoje archeologinis kompleksas yra šiaurės vakariniame Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje, Darbėnų seniūnijoje, Senosios Įpilties kaime, Šventosios upės slėnyje. Valstybės saugomą kultūros paminklų kompleksą sudaro 3 piliakalniai, alkakalnis, keletas senovės gyvenviečių, apeiginių akmenų ir pagonių kapinynų.

Įspūdingiausiai šiame komplekse atrodo pagrindinis Senosios Įpilties piliakalnis, dar vadinamas Impilties piliakalniu, Pilies kalnu. Jis įrengtas Šventosios intako Įpilties (Juodupio) dešiniojo kranto (dabar tvenkinio) kyšulyje, datuojamas I tūkst. – XIII a. Piliakalnio aikštelė ovali, 60×40 m dydžio, apjuosta iki 8–10 m aukščio ir 36–40 m pločio gynybinio pylimo. Piliakalnyje rastas iki 1 m storio kultūrinis sluoksnis su geležiniais strėlių antgaliais, peiliais, sidabriniais spiraliniais lydiniais, lygia ir žiesta keramika, sudegusiais grūdais ir kt. Pylime fiksuoti 8 pagrindiniai jo tvirtinimo etapai, atkastas 8 m ilgio akmenimis grįstas tunelis, kuriuo buvo įvažiuojama į pilį. Vietovės pavadinimas liudija, kad jai vardą davė pats piliakalnis, kuris buvo supiltas (impiltas) senųjų šio krašto gyventojų kuršių rankomis. Aikštelė ir pylimai dirvonuoja, šlaitai apauga medžiais.

Šioje vietoje stovėjo 1253–1291 metais Livonijos ordino ir Kuršo vyskupystės dokumentuose minima Impilties (Empilte, Ampilten, Ampille, Ampillen) pilis. Pilis VIII–XIII amžiais buvo svarbi kuršių tvirtovė, Duvzarės žemės sostinė, gynybinis centras. Krikšto ir Livonijos ordino globos atsisakę ir sąjungininkų likimo valiai palikti pilies gynėjai iki paskutinio kario priešinosi tvirtovę apgulusiems ir sudeginusiems kryžiuočiams.

Komplekso šiaurės rytiniame pakraštyje, ties Įpilties ir Alkupio santaka stūkso kalva, vadinama Alkos kalnu. Manoma, kad čia buvusi pagonių šventykla. Šiandien kalvos viršūnėje stovi medinė koplyčia.

Apie piliakalnį iš kartos į kartą buvo perduodami įvairūs pasakojimai. Tarp senųjų impiltiškių išlikusi legenda apie muzikantą Kuprelį, kuris, sykį prisimuzikavęs, grįžo namo palei piliakalnį ir nusprendė prisėsti ant akmens pailsėti. Tik staiga jam prieš akis atsivėrė platūs vartai, pro kuriuos įžengęs pamatė pilna moterų ir vyrų. Netrukus prisistatęs gražus ponaitis ir paprašė, kad juos palinksmintų. Muzikantas pradėjo groti. Tik žiūri – ogi, viena kaimo merga Ona, kažkada upelin savo vaiką įmetusi, šoka linksmai nepailsdama. Lygiai vidurnaktį ponaitis Kuprelį tamsoje nuvedė atgal prie akmens, o atsisveikindamas pripylė pilną kepurę aukso. Pavargęs Kuprelis užmigo, o gaidžiui užgiedojus, žiūri – pilna kepurė anglių. Nusivylęs jas išbarstė ir parėjo namo. Jau kabino kepurę, bet staiga iš jos iškrito auksinis. Puolęs atgal, bet ant kelio – tik vienos anglys. Suprato laiku neįvertinęs ponaičio dosnumo, todėl ir auksas virto anglimis.

Padavime apie Alkos kalną sakoma, kad kitados ant jo stovėjo bažnyčia, vėliau nugrimzdusi į žemes. Jos viduje esančios devynios skrynios aukso, kurias saugąs didžiulis žaltys. Kalne esą urvų. Pasakojama, kad kartą piemenys vienam žąsiukui parišę ant kojos raudoną raištelį ir įleidę į urvą. Nesulaukdami jo pasirodant, nubėgę į kitą kalno pusę, kur iš urvo žąsiukas išlindo.

Parengta 2025 m.