Senosios Įpilties Aukuro akmuo ir šaltinis

Senosios Įpilties akmuo, vadinamas Aukuro akmeniu, Aukuru, Ponios lova guli šiaurės vakariniame Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje, Darbėnų seniūnijoje, Senojoje Įpiltyje, 1,1 km į vakarus nuo kelio Kretinga–Skuodas,  Graistupio upelio dešiniajame krante. Tai valstybės saugoma kultūros vertybė, mitologinis akmuo, pagal dydį patenkantis į didžiausių Lietuvos akmenų dešimtuką. Nuo piliakalnio, vadinamo Marijos kalneliu, akmuo nutolęs 80 metrų į pietus. Akmuo masyvus, rausvo granito, netaisyklingos formos, pailgas rytų – vakarų kryptimi. Seniau iš aukštumos šlaito kyšojo tik rytinė, 3,6 m ilgio šiaurės – pietų kryptimi ir 3 m pločio akmens dalis. 2006 m. Senosios Įpilties bendruomenės iniciatyva buvo atkasta šlaite esanti didesnioji akmens vakarinė dalis, šalia įrengta poilsiavietė. Bendras atkasto akmens ilgis 7,8 m, plotis 5 m, aukštis 1,3–1,5 m. Manoma, kad senovėje protėviai prie akmens atlikdavo apeigas.

Viršutinėje akmens plokštumoje yra 1,5 x 1 m dydžio, iki 20 cm gylio įduba. Pasak padavimų, labai seniai viena ponia – kažkokia karalienė – ant to akmens mėgdavusi gulėti. Nuo gulėjimo, esą, ir atsirado aiškiai matomas įdubimas. Gal legendos suvilioti, o gal magija tikintys žmonės mėgsta ant šio akmens prigulti ir šiandien. Manoma, kad akmuo turintis gydomosios energijos.

Iš po akmens trykšta šventu laikomas šaltinis, kurio vanduo buvo naudojamas gydymuisi. Šaltinio vandeniu buvo plaunamos akys, ausys, prausiamas veidas, keliai. Vandens taip pat nešdavosi namo, jis buvo geriamas. Norint pasveikti, reikėję į šaltinį įmesti monetą ir pasimelsti. Šaltinis teka rytų kryptimi. Nuo seno tikėta, jog šaltinis, tekantis iš vakarų į rytus, yra stebuklingas, nes teka prieš saulę. Ir šiandien atvykę žmonės atsigeria šaltinio vandens, nešasi jo namo – vis dar tikima, jog šaltinio vanduo ypatingas.

Akmuo išsaugojo legendą apie savo kilmę ir trykštantį stebuklingą šaltinį. Seniai, seniai Lietuvos pačiame pakraštyje buvo kaimas, kuriame gyveno labai dori žmonės. Jie taip gerai sutardavo, kad net pats velnias pavydėjo. Jei kaime kas kėlė vestuves, tai visi šventė, linksminosi. O jei laidotuvės – visi velionį į kapines lydėdavo. Ir naudojosi visas kaimas vienu šuliniu. Sueis vandens pasisemti, tai apie vargus, tai apie linksmus nutikimus pakalbės. Niekada nesipyko, nesibarė, vienas kitam blogo nelinkėjo. Tik už gerumą, už pagalbą vis dėkodavo. Ir apsigyveno šalia velnias. Tas velnias sugalvojo, jog reikia žmones sukiršinti. Vieną naktį pasiėmė didžiulį akmenį ir jį ant šulinio užritino. Ryte ateina bobutės, žiūri – nelabojo akmuo užritintas. Ateina jaunos moterys su vaikais – negali vandens pasisemti. Visi verkia, bet niekas kito nekaltina, nesibara. Tiktai visi dejuoja, aimanuoja. Išgirdo tas aimanas deivė Vandenė. Ji pagalvojo – aš to velnio akmens nepajudinsiu, verčiau pradeda iš po akmens tekėti šaltinis. Vos taip pagalvojo, taip ir atsitiko. Ir dabar tebėra tas velnio akmuo, vadinasi jis Aukuro akmeniu, ir tas kaimas yra, kurį visi žino kaip Senąją Įpiltį.

Parengta 2025 m.