Olandų kepurės skardis

Prieš 12–15 tūkstančių metų Lietuvos pajūryje stūksojęs ledynas atsitraukdamas suformavo moreninį gūbrį. Aukščiausia jo viršūnė vadinama Olandų Kepurės kalnu. Tai – virš jūros iškilusi 24 metrų parabolinė kopa, supustyta ant moreninio gūbrio. Olandų Kepurės kalnas yra nuolat ardomas bangų mūšos ir į pajūrį leidžiasi 16–18 metrų aukščio šlaitu. Tokio aukšto skardingo jūros kranto Lietuvos pajūryje daugiau nėra. Olandų Kepurės skardis įtrauktas į Gamtos paveldo objektų sąrašą. Gruntinių vandenų ardomas Olandų Kepurės skardis byra 50 cm per metus greičiu, o bangų išskalautos morenos nuobiros maitina smėliu puikiuosius Palangos ir Girulių paplūdimius. Yra žinomi trys atvejai, kai žmonės rado iš skardžio išskalautus 23 tūkst. metų senumo mamuto kaulus, kurių du saugomi Pajūrio regioninio parko lankytojų centre.
Olandų Kepurės kalnas nuo seno buvo apaugęs pušų ir ąžuolų sengire, sudarydamas ryškų kontrastą aplink plytinčiai pustomo smėlio lygumai (palvei), todėl kalnas buvo geras orientyras jūreiviams ir žvejams. XVII a. pabaigoje sudarant Klaipėdos uosto žemėlapius, pradėta žymėti Olandų Kepurės vieta. Oficialiai šis kalno pavadinimas žemėlapiuose ir locijose buvo įteisintas 1818 metais. Tais pačiais metais ant skardžio buvo pastatyti ir įspėjamieji ženklai laivams. Vietiniai gyventojai dar XIX–XX a. pirmoje pusėje vadino vietovę Melnmuiže (išvertus iš kurš., latv. k. Juodasis dvaras).

Parengta 2015 m.