Negarbos piliakalnis

Negarbos piliakalnis – vienas gražiausių ir labiausiai įtvirtintų Kretingos rajono piliakalnių. Piliakalnis įrengtas Tenžės ir bevardžio upelio santakon įsiterpiančiame 47–50 m skersmens aukštumos kyšulyje, kurį ratu juosia pylimas. Vakaruose ir šiaurėje nuo aukštumos 140 m ilgio pylimo dalis yra 7 m aukščio nuo lauko ir 6 m pločio viršuje. Likusi 100 m pylimo dalis iš rytų ir pietų nuo upės slėnio apie 2,2 m aukščio nuo aikštelės ir 13 m aukščio išorėje. Aikštelės rytinė dalis šaltiniuota.

Į vakarus ir šiaurę nuo piliakalnio 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė, o kitapus bevardžio upelio – kapinynas. Papėdės gyvenvietėje aptiktas iki 76 cm kultūrinis sluoksnis su ugniaviete. Rasta židinių liekanų, lipdytos, apžiestos ir žiestos keramikos šukių, smiltainio akmens galąstuvų ir kitų archeologinių dirbinių.

Manoma, kad piliakalnis IX–XIII amžiais buvo svarbus Mėguvos žemės gynybinis centras, ant jo stovėjo 1253 m. Kuršo vyskupo Henriko rašte minima kuršių pilis Negarba (Nebarge).

Galingo pylimo apjuosta kalva nuo seno traukė vietos gyventojų dėmesį, žadino jų smalsumą. Dėl savo ypatingos formos, primenančios dubenį (žemaitiškai bliūdą), piliakalnis pavadintas Bliūdkalniu.

Apie Nagarbos piliakalnį yra išlikę daug legendų ir padavimų. Viename iš padavimų, užrašytų Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus, pasakojama, kad prie Tenžės upelio žemaičiai pastatė pilį, dažnai ten meldėsi, bet savo kariaunos joje niekada nelaikė. Kartą atplaukė svetimšaliai, vadinami gudais, ir nusprendė pasilikti pilyje bei tapti šių žemių šeimininkais. O tam, kad žemaičiai jų neišvarytų, pastatė bokštą, kuriame laikė savo įgulą ir maisto atsargas. Apie tai išgirdęs kunigaikštis Gintenis surinko būrį pačių geriausių karių ir liepė vadui Kirkučiui išvaryti atėjūnus. Priartėjus Kirkučio kariuomenei prie pilies, gudai puolė slėptis ir užsidarė bokšte. Įvyko įnirtinga kova. Neįstengdami atsiimti pilies, žemaičiai prašė Perkūno pagalbos tokiais žodžiais: „Perkūne dievaiti, nemušk žemaitį, bet mušk gudą, kaip šunį rudą“. Išklausęs prašymų Perkūnas sviedė į pilį žaibus, kurie sugriovė bokštą, kuris susmigo į žemę su visais jo gynėjais, o toje vietoje liko kiurksoti vanduo.

Dar pasakojama, kad ant kalno stovėjęs puikus dvaras, kurio ponai buvo negeri, ištvirkę, skriausdavo žmones, o patys tik nuolat puotaudavo. Kartą jiems betriukšmaujant, žemė atsivėrė ir visas dvaras su ponais prasmego. O kalno viršuje atsirado kūdra. Iš to kalno kartais išeina graži mergina, kuri esanti užkerėta ir prašo išvaduoti. Sykį vienas žmogus ėjo pro kalną ir išvydo tą merginą. Ši paprašė išgelbėti ją nuo prakeiksmo, bet tam reikia įvykdyti užduotį – tris kartus pūsti į lėkštėje tupinčią rupūžę. Pūtė sykį – rupūžė kaipmat išpampo. Pūtė antrąsyk – dar didesnė pasidarė, lėkštėje nebetilpo. Žmogus išsigando ir trečią sykį nebepūtė, o mergina verkdama įbėgo į kalną ir daugiau nebepasirodė. Būtų trečią kartą pūtęs, būtų dvaras iškilęs. Sakoma, jog norint patekti į nugrimzdusį dvarą, reikia vidurnaktį ateiti prie Nagarbos kalno ir geležiniu strypu stuktelti tris kartus į šlaitą bei ištarti burtažodį. Tada išeis mergina su raktais, atrakins požemio vartus ir įleis į dvaro menes.

Sklando daug istorijų apie vaidenimąsi paslaptingame kalne. Vietiniai dažniausiai pasakoja, kad kalne šmėklojasi: sekmadieniais pasirodo velniukai, mėgstantys su vaikais mušti tekinį; ponaitis, prašantis pauostyti tabako ar siūlantis pripilti pilną prijuostę auksinių pinigų, kurie vėliau paaiškėja tėra tik angliukai.

Parengta 2025 m.