Juliaus Liudviko Vynerio antkapinis paminklas

Paminklui pastatyti pats L. Vyneris testamentu skyrė 2‘000 talerių. Dar 1500 talerių skyrė savo kapo miesto kapinėse priežiūrai visą laiką. Paminklas buvo pastatytas įspūdingas – graikiško stiliaus. Pamato plokštę, ant kurios iškaltas užrašas „Jo atminimą gerbia draugai, laimina vargšai”, dengia šešiomis dorėnų kolonomis paremta stogo plokštė. Paminklas balto marmuro, primena nedidukę antikinę graikų šventyklą. Kapas buvo aptvertas kalto metalo tvorele, iš pietų pusės įrengti tašyto akmens laiptai. Aplinką puošė keturi kiparisai. 1975-77 m. naikinant miesto kapines, Vynerio paminklas išliko stovėti ilgiausiai, kol vieną naktį dingo. Jo vietoje buvo pastatyti keli gelžbetoniniai kapeliai. Vynerio paminklą gabenę vagys buvo sulaikyti pakeliui į Kauną. Paminklas buvo grąžintas į Klaipėdą, į Paveikslų galerijos kiemą, vėliau perkeltas į Paminklų restauravimo-projektavimo instituto (Kepėjų g. 11a) kiemą, kuriame pragulėjo iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. Klaipėdos žydų bendruomenei atgavus buvusias kapines, Vynerio paminklas pastatytas ten. Po kiek laiko apsižiūrėta, kad testamente buvę nurodyta ir tai, jog 500 talerių palikimo skiriama žydų sinagogai su sąlyga, kad žydų bendruomenė nevers jo laidoti savo kapinėse. 2002 m. rugpjūčio 1 dieną, miestui švenčiant 750 metų jubiliejų, paminklas grąžintas į Skulptūrų parką ir pastatytas ten, kur iš tikrųjų yra palaidotas J.L. Vyneris. Palaidojimo vietą Vyneris pasirinko šalia justicijos komisaro Wolffgramo (mirė 1854 sausio mėn., testamentu palikęs 3000 talerių beglobių vaikų gelbėjimo įstaigai), su kuriuo ilgus metus dirbo, būdamas miesto prieglaudos kuratorius.

L. Vyneris gimė Gdanske, buvo Vokietijos žydas. Klaipėdą atvyko apie 1816-1817 metus. Žinoma, kad 1817 m. miesto deputatai atmetė jo prašymą suteikti miestiečio teises: „Susirinkimas jokiu būdu negali ramiai žiūrėti, kaip žydai čia reikalauja miestiečių teisių. Susirinkimas rimčiausiai nusprendė palenkti į save net aukščiausią valdžią ir prašo garbingojo magistrato atmesti Vynerio miestiečio teisių suteikimo prašymą“. Prūsijos valstybės kancleris kunigaikštis Hardenbergas taip pat nepatenkino Vynerio prašymo. Užtat Vynerio prašymą 1818 m. vasario mėn. asmeniniu įsaku patenkino Prūsijos karalius. 1818 m. liepos 2 d. Vyneris tapo miestiečiu, bet miesto deputatai liko „tvirtai įsitikinę, kad žydams suteikti miestiečio teises yra be galo kenksminga šiai vietovei“. Vėliau Vyneris pats tapo miesto deputatu, o 1833 metais – net magistrato nariu, ilgą laiką buvo miesto prieglaudos kuratorius.

Dar Vyneriui gyvam esant, buvo nutiesta vadinamoji Vynerio promenada (kuri vėliau, jau po jo mirties, buvo pailginta). Tai buvo medžiais apsodintas pasivaikščiojimo kelias, kuris vedė į Tauralaukį. Kurį laiką šis kelias prasidėjo nuo buv. Pergalės aikštės (dab. Lietuvininkų a.), bet vėliau jo pradžia perkelta į buv. T. Armijos – Gogolio gatvių (dab.  Šaulių – S. Dariaus ir S. Girėno) sankryžą. Pavadinimas Vynerio promenada egzistavo iki 1939 m. anšliuso, kuomet buvo pakeistas į Tannenbergo vardą. Tuo metu vadinosi šiandieninės Šaulių (buv. T. Armijos) gatvės atkarpa nuo Pergalės (dab. Lietuvininkų) aikštės iki metalinio pėsčiųjų tilto. Taip pat pastatyta Turgaus halė.

L. Vyneris, mirė 1862 m. vasario 24 dieną. 1855 m. birželio 16 d. surašytame testamente jis konkrečiai įvardina, kam kokios sumos skiriamos. Vynerio palikimą sudarė 313’789 talerių. Didelės sumos buvo skirtos jo broliams ir įvairiems privatiems asmenims.

J.L.Vynerio fondas, įkurtas dar Prūsijos valstybės laikais, veikė iki pat Antrojo pasaulinio karo. Apie tai byloja išlikę dokumentai.

Nepriklausomoje Lietuvoje J. L. Vynerio labdaros ir paramos fondas, skirtas Klaipėdos krašto ir visos Vakarų Lietuvos bendruomenei buvo įkurtas  2004 m. balandžio mėnesį. Fondas ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, kuris administruoja Skulptūrų parką, Vynerio arbatėlei kviečia kasmet per jo gimtadienį, t.y. balandžio 1 dieną.

Parengta 2014 m., papildyta 2025 m.