Mokyklos pastatų kompleksas su Miko Gropo privačios lietuvių pradžios mokykla ir mokyklos parku

Koordinatės: 55.557861 21.316773

Objekto adresas: Klaipėdos g. 18A, 20 Priekulė

Savivaldybė: Klaipėdos rajonas

Dabartinė mokykla, kuriai 1996 m. suteiktas Ievos Simonaitytės vardas, yra šalia 1932 m. statytos Miko Gropo privačios lietuviškos mokyklos pastato. Sovietmečiu statytas dabartinės mokyklos pastatas sudaro vieną ansamblį su senosios mokyklos pastatu ir buvusiu advokato Klamrohto namu.

Miko Gropo, mokykloje dirbo Stanislovas Izidorius Jankus, poetė Irena Marija Siliūtė. 1937 m. ją lankė 51, 1938 m. – 69 vaikai (iš jų 45 gimę Klaipėdos krašte). Į šią mokyklą savo vaikus siuntė dar ir 4 vokiečių šeimos, 16 moksleivių namuose kalbėjo lietuvių ir vokiečių kalbomis.

Mikas Gropas (1871−1955) gimė Gropiškiuose. Jo giminės pavardė ir davė pavadinimą šiam kaimui, prie Minijos upės. Buvo prakutęs to meto verslininkas, tačiau, kaip ir dauguma to meto šviesių žmonių, nemažai laiko ir pastangų skyrė visuomeninei veiklai, − dalyvavo Tilžėje įsteigiant Mažosios Lietuvos lietuvių evangelikų liuteronų draugiją „Sandora“ (1904–1939), bendradarbiavo jos veikloje. 1905 metais „Sandoros“ draugijai pradėjus vadovauti Viliui Gaigalaičiui, pagrindinis dėmesys atkreiptas į krikščionišką auklėjimą, nutarta steigti sekmadienines mokyklas, leisti knygas vaikams ir jaunimui, skatinti jų mokymąsi, šelpti neturtingus gabius mokinius bei studentus. Įsitraukdamas į šios draugijos veiklą, Mikas Gropas savo namuose Priekulėje ir nusprendė įkurti privačią lietuvių pradžios mokyklą.

Nuo 1945 m. naujai įkurtoje sovietinėje mokykloje mokytojavo nepriklausomos Lietuvos laikais išugdyta mokytojų karta. „Pirmieji pokario mokiniai glaudėsi buvusio kalėjimo patalpose Naujojoje gatvėje. Mokiniai rašė ant archyvinių dokumentų, kurie buvo rasti teismo patalpose. Tai daugiausiai buvo dokumentai apie turėtą žemę, namus ar kitą turtą. Pasikeitus vadžiai savo nuosavybę visi turėjo užmiršti.“*

Pirmaisiais direktoriais šioje mokykloje dirbo P. Vaitiekūnas, Ratkelis, J. Plečkaitis, o mokytojais – Martynas Krukis, J. Stonis, O. Vegienė, V. Kaunas, A. Neverauskas, J. Kasperavičius. Dauguma pokario mokyklos direktorių ir mokytojų stengėsi išsaugoti valstybingumo siekio ir lietuvybės idėjas, bet labiausiai iš jų pirmasis Priekulės valsčiaus liaudies švietimo skyriaus vedėjas buvęs Gropo mokyklos mokytojas Stanislovas Jankus (vėliau pradinių klasių mokytojas); anglų, vokiečių, prancūzų kalbų žinovas Martynas Krukis, direktorius Jonas Dagelis (lituanistas), kuris buvo labai geras ir mylimas mokytojas, tačiau direktoriavo tik 1947−1949 m., vėliau nuolat mėtomas į kitas mokyklas kaip liaudies priešo sūnus ir nesutikus stoti į partiją, nuolat žeminamas.

„Nors mokykla buvo tarybinė, tačiau didžioji dauguma mokytojų buvo išauklėti prieš karą ir nusiteikę tautiškai. Pradinių klasių mokytojas Kalvaitis tebenešiojo prieškarinę gimnazistišką uniformą, o savo ketvirtos klasės mokiniams istoriją dėstė iš Šapokos istorijos. Labai tautiškai buvo nusiteikusi mokytoja Maciutė. Saugumas ją persekiojo, kaip ir mokytoją Martyną Krukį.“**

Pokaryje vietos gyventojai, taip pat ir jų vaikai, patyrė ypač daug vargo, nes buvo laikomi vokiečiais, taigi – priešais, kai kurie vaikai nemokėjo lietuviškai, nes mokėsi vokiškose mokyklose, o atsikėlę į tuščius pabėgusių į Vokietiją arba tiesiog išvarytų žmonių namus rusai arba kolaborantai lietuviai, atvykę iš kitų Lietuvos vietų, jautėsi kaip šeimininkai. Tačiau daug mokinių po švarkelio atlapu nešiojo trispalvę juostelę su nepriklausomos Lietuvos spalvomis. Iš Švėkšnos buvo atgabenamas pogrindžio laikraštis „Į kovą“. Į kovą iš tiesų išėjo ne vienas buvęs prieškario mokyklos mokinys, vėliau patyręs baisius tardymus priešais mokyklą buvusios žandarmerijos pastate įsikūrusioje saugumo būstinėje. Nors ir sunkiomis sąlygomis, daug dėmesio buvo skiriama gamtos ir krašto pažinimui, vykdavo ekskursijos, išvykos į Klaipėdos dramos teatrą.

Kuo toliau, tuo labiau sovietmečiu mokyklai prarandant tautiškumą, ištrinant iš žmonių atminties prisiminimus apie ankstesnį gyvenimą ir vertybes, vis tiek atsirasdavo mokytojų, kurie stengėsi dirbti vadovaudamiesi humanistinėmis idėjomis, žadino mokinių troškimą pažinti daugiau, žvelgti giliau nei buvo parašyta sovietmečio vadovėlių puslapiuose. Pavyzdžiui, 1967−1972 m. mokyklai vadovaujant Stasiui Jonušiui, labai gražiai buvo prižiūrimas mokyklos parkas. Mokytojas Vaclovas Brazdeikis buvo padaręs metalines lenteles, ant kurių medžių ir krūmų rūšių ir genčių pavadinimai buvo užrašyti lietuviškai ir lotyniškai. Tvenkinyje žydėjo raudonosios lelijos. Retesnių spygliuočių kankorėžiai būdavo siunčiami į Kauno botanikos sodą. Mokytojos Kantminienės vadovaujami jaunieji gamtininkai palaikė ryšius su Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto Vokės filialu nuo 1966 m. Mokiniai pagal gautas iš mokslininkų užduotis stebėjo medžių, krūmų žydėjimo pradžią, kada kokie paukščiai parskrenda. Mokslininkai, surinkę žinias apie fenologinius stebėjimus iš visos Lietuvos, išleisdavo knygeles, kuriose buvo galiam surasti žinių ir apie Klaipėdos rajoną. Vėliau kurį laiką mokyklos parkas stovėjo labai apleistas, tačiau dabar vėl žaliuoja gražus ir tvarkingas, nors augalų pavadinimų ant lentelių jau nėra.

Priekulės vidurinę mokyklą yra baigę nemažai žmonių vienaip ar kitaip susijusių su kalba, lietuvybės išsaugojimu ir Lietuvos istorijos įprasminimu: lietuvių kultūros istorikas, Mažosios Lietuvos knygų ir spaudos tyrėjas, bibliofilas Domas Kaunas, poetė Paulina Žemgulytė, dailininkas Linas Jankus, skulptoriai Dalia Matulaitė, sukūrusi paminklą I. Simonaitytei „Šventvakarių Ėvė“ ir Jonas Meškelevičius, papuošęs Priekulę  paminklu jos 450-mečiui ir biustu I. Simonaitytei jos muziejų, istorikė Silva Pocytė ir kiti.

Nors iš ankstesniųjų kartų buvo ištrinta turtinga prūsiškoji ir tarpukario laikotarpio nepriklausomos Lietuvos istorijos atmintis Priekulėje ir jos apylinkėse, dabartinės kartos su ja susipažįsta mokyklos muziejuje, kur tarp kitų dalykų saugomas kunigo Endrikio Endrulaičio vokiečių kalba parašytas ir lietuviško vertimo tebelaukiantis romanas „Laima rief“, taip pat abiejuose miesto muziejuose.

*„Mažas miestelis prie didelio kelio“, sudarė E. Barauskienė, Judex, 2005 m., p. 309.

** Ten pat, p. 312.

https://www.mle.lt/straipsniai/priekules-parapine-mokykla

https://www.mle.lt/straipsniai/mikas-gropas

https://www.mle.lt/straipsniai/stanislovas-izidorius-jankus

https://www.mle.lt/straipsniai/martynas-krukis

https://www.mle.lt/straipsniai/priekules-parapine-mokykla

https://priekule.klaipeda.lm.lt/puslapio-pavyzdys/gimnazijos-istorija/

https://www.mle.lt/straipsniai/domas-kaunas

https://www.mle.lt/straipsniai/silva-pocyte

Susiję Maršrutai

No Images

Loading Maps