Martyno Krukio namas
Koordinatės: 55.558109 21.319707
Objekto adresas: Lietuvininkų g. 9, Priekulė
Savivaldybė: Klaipėdos rajonas
Tai tipiškas autentiškas gerai išsilaikęs pilkai tinkuotas kolonistų namas. Šis kvartalas statytas specialiai būsimiems atkilėliams iš Vokietijos laimėjus II pasaulinį karą.
Martynas Krukis (1884 m. Gargžduose − 1948 m. Priekulėje) žymus pedagogas, Klaipėdos krašto švietimo organizatorius, studijavęs Karaliaučiuje, stažavęsis Londone, mokytojavo Klaipėdoje. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare; sužeistas pateko į rusų nelaisvę, ištremtas į Sibirą, 1920 (ar 1921 m.) grįžo į Klaipėdos kraštą. Su kitais įsteigė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją; buvo jos direktorius, vėliau Klaipėdos apskrities mokyklų tarėjas. Buvo labdaros draugijos „Santara“ narys, rūpinosi lietuvių kalbos diegimu vaikams Klaipėdos krašte. Būdamas Klaipėdos apskrities tarėjas 1925 m. įvedė mokyklose lietuvių kalbos pamokas ir jų dėstymą, labiausiai rūpinosi lietuvybės padėtimi Klaipėdos mokytojų seminarijoje, kurios direktoriumi tapo 1925-aisiais. Rekomendavo, kad į mokyklų vadovėlius būtų įtraukta Ievos Simonaitytės eilėraščių. Vadovavo Mokytojų seminarijai, mokytojavo Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1936 m. buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Nacistinei Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, atleistas iš pedagoginio darbo, gyveno savo užmiesčio dvare Ginduliuose (Kalnuvėnuose) netoli Tauralaukio sendvario. Kaip rašo Edita Barauskienė, „Gestapo vyrukai dažnai lankėsi pas Martyną Krukį ir agitavo jį pakeisti savo nusistatymą tautybės atžvilgiu: Ponas Kruki, jūs kalbate vokiškai be jokio priekaišto, kaip tikras vokietis. Mums reikia tokių mokytų žmonių. Kodėl jūs nenorite dirbti mums? Martynas Krukis turėjo savo nuomonę šiuo klausimu: Aš noriu pasilikti tuomi, kuo aš esu užgimęs – lietuviu.“* 1941 m. lapkritį su gausia šeima ištremtas į Vokietijos gilumą. 1945 m. grįžo į Klaipėdą. Priekulės progimnazijoje dėstė anglų, rusų kalbas. 1946 m. paskirtas jos direktoriumi, bet tuoj atleistas „kaip buržuazinis elementas“, dirbo sovietų ūkyje buhalteriu. Žmona Madlyna Dovilaitė-Krukienė aktyvi evangelikų liuteronų bendruomenės narė, artimai bendravo su rašytoja Ieva Simonaityte. Abu su vyru palaidoti Elniškės kapinėse.
Lietuviškos dvasios stiprinimo ir lietuviško žodžio keliu ėjo ir jų vaikai: sūnus inžinierius Jonas Valentinas apsilankęs Kanadoje prisidėjo prie Anso Lymanto archyvo parvežimo į Lietuvą (parvežtas 2001), pats turėjo sukaupęs senų lietuviškų ir vokiškų knygų bei dokumentų rinkinių. Šeimoje puoselėjo senąsias tradicijas, parašė daug straipsnių profesiniais klausimais (buvo inžinierius). Sūnus Martynas dirbo miesto centrinės bibliotekos skaitykloje (dabar Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka), ruošėsi studijuoti kalbas. Sovietų saugumo persekiojamas 1950 pasitraukė į Saldutiškį (Utenos rajonas) įstojo į Labanoro girios partizanų būrį, gavo slapyvardį Banga. Žuvo vienkiemyje netoli Saldutiškio. Jo žuvimo aplinkybės aprašytos Utenos laisvės kovų muziejuje.
*„Mažas miestelis prie didelio kelio“, sudarė E. Barauskienė, Judex, 2005 m., p. 378.
https://www.facebook.com/utenoslaisveskovumuziejus/posts/3355348204566242