Klaipėdos dramos teatras

Miesto teatro pastatas, pradžioje vadintas „Komedijų namu“, netoli pilies stovėjo jau 1785 m., tačiau jo likimas nežinomas.
1803 m. prie Dangės, sandėlyje pirklys Ch. W. Wachsenn’as įrengė „Vaidinimų namą“ (Schauspielhaus). Po pirklio mirties, kelerius metus miestas gyveno be teatro, kol 1818 m. iš Latvijos atvykęs pirklys Ulbrich’as netoli Danės pastatė laikiną medinį teatrą.
1819 m. pirkliai Ruppel’is ir Woitkowitz, įsteigę bendrovę, dabartinio Klaipėdos dramos teatro vietoje pastatė mūrinį teatro pastatą. Jis atidarytas 1820 m. spektakliu Billerbeck’o „Tėvo širdis“ („Das Vaterherz“). Šis teatras veikė labai aktyviai – buvo rodomi W. Šekspyro, F. Šilerio veikalai, statytos W. A. Mocarto, G.Rosinio ir kitų žymių kūrėjų operos, o pramogoms – vodeviliai. Stipri ir gausi apie 40 aktorių trupė daug gastroliuodavo, kelis kartus po pusmetį 1820–1825 m. praleido gastrolėse Vilniuje. Teatro simfoninis orkestras dažnai rengdavo koncertus, o prie jo prisidėdavo Tilžės pučiamųjų orkestras.
Teatrą įvairiais būdais rėmė pirklių organizacija „Concordia“, įkurta 1826 m. 1836 m. rudenį šios organizacijos kvietimu Klaipėdoje porą mėnesių gastroliavo Karaliaučiaus opera, kuriai gastrolių Klaipėdoje metu vadovavo R. Wagner’is. Jam tada buvo 23 metai, jis buvo talentingas, tačiau dar neišgarsėjęs.
1854 m. Didžiojo gaisro metu teatras sudegė. Buvo pradėtas statyti naujas pastatas, kuris buvo užbaigtas 1870 m. Tuo metu miesto teatras buvo tapęs privačiu, jam sekėsi gana sunkiai. Tik 1893 m. jį nupirko ir rekonstravo miestas. Tuomet rekonstruotas pastatas išoriškai išliko beveik toks pat iki šių dienų. Griežta pastato fasado simetrija, aiški centrinė dalis bei kiti istoristiniai architektūriniai, puošybiniai elementai byloja apie rekonstrukciją, vykdytą sekant neoklasicizmo stiliumi.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui teatras buvo uždarytas.
1923 m. Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, tačiau švietimo, kultūros ir daug kitų sričių buvo krašto seimelio rankose. Taigi ir teatras buvo magistrato žinioje. Teatre dirbo vokiečiai režisieriai, spektakliai buvo vaidinami vokiečių kalba. Vis dėlto nuo tų pačių 1923 metų Klaipėdos teatre skambėjo ir lietuvių kalba, nes Klaipėdos teatre gastroliuodavo Kauno operos teatras, kurio operose „Carmen“, „Sevilijos kirpėjas“, „Faustas“, „Tosca“, „Madame Butterfly“, „Rigoletto“ dalyvaudavo geriausi to meto kauniečiai artistai ir dirigentai – K. Petrauskas, J. Tallat Kelpša, J. Gruodis. Pagal sutartį lietuviškasis teatras teatro salę nuomojo dvi dienas per savaitę, o visa kita veikla vyko kitose patalpose įvairiuose miesto pastatuose.
Iš tarpukario pastatymų minėtini yra Rytprūsiųs rašytojų dramos. Buvo pastatyta H. Zudermano „Tėviškė“. Labai nevienareikšmiškai sutikti Alfredo Brusto dramų pastatymai. 1925 m. „Der singende Fisch“ („Dainuojanti žuvis“) ir 1926 m. „Die Wölfe“ („Vilkai“). Jo dramos dėl nepaprastai koncentruoto veiksmo dažnai šokiruodavo žiūrovus. Buvo sakoma, kad jos pernelyg pralenkia savo laiką, kai kuriems kritikams jose buvo per daug seksualumo. Dramose ryški baltų kultūros dvasia. Parašė keletą romanų. Alfredas Brustas 1919–1923 m. gyveno Šilutėje ir pažinojo Zudermaną, palaikė draugiškus ryšius su Vydūnu, kuris buvo A. Brusto mokytoju jam besimokant Tilžės mokykloje. A. Brustas parašė 18 dramų, kurios buvo statomos Berlyne, Vienoje, Prahoje, Karaliaučiuje, Tilžėje. Parašė keletą romanų, juose dominuoja Mažosios Lietuvos kultūros ir mitologijos, pagonybės ir krikščionybės susikirtimas. Už 1926 m. parašytą romaną „Prarasta žemė“ („Die verlorene Erde“) jam 1929 m. paskirta Kleisto premija (Veimaro respublikos laikais premija buvo teikiama tik jauniems autoriams, rizikuojantiems, maištaujantiems rašytojams).
Susidomėjimas teatru buvo ne itin didelis, tad 1928 metais jis buvo uždarytas vidaus rekonstrukcijai. Projektą tuomet parengė miesto vyr. architektas Paulis Giesingas. Buvo paplatintos rūbinės, pertvarkyta scena, pakeista sienų apdaila. Interjere vyravo keli stiliai ir po šios rekonstrukcijos teatro vidus stilistiniu požiūriu nebeturėjo nieko bendra su išore.
Dabartinio Klaipėdos dramos teatro užuomazga galima laikyti 1935 m., kai „Aukuro“ draugijos iniciatyva iš Šiaulių su visais aktoriais, scenos technikais ir direktoriumi į Klaipėdą atkeltas dramos teatras, kuris pavadintas Klaipėdos valstybės teatru. Per mėnesį nuo atidarymo parodytos dvi oficialaus teatro režisieriaus B. Dauguviečio, tuo metu dirbusio ir gyvenusio Klaipėdoje, statytų spektaklių premjeros. Teatras dažnai gastroliuodavo ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, labai palankiai įvertintas ir Kaune. Per nepilnus ketverius veiklos Klaipėdoje metus lietuviškasis teatras pristatė 22 premjeras. Tarp kurių Vydūno „Vėtra“, I. Šeiniaus komedija „Diplomatai“. Į Klaipėdą „Atžalyno“ premjeros stebėti atvažiavusį K. Binkį sužavėjo teatras ir publika. Daugeliui spektaklių dekoracijas kūrė A. Brakas. Tačiau, nors Klaipėdos lietuviškasis teatras žavėjo publiką gastrolėse, bet tuo metu savame mieste nesurinkdavo gausaus būrio žiūrovų. Teatro aktoriai skaitė paskaitas radiofone, spausdino straipsnius spaudoje, leistas žurnalas „Teatras“, 1939 m. prie teatro įsteigta dramos studija.
1939 m. Vokietija Lietuvai pateikė ultimatumą dėl Klaipėdos krašto. Kovo 23 dieną Klaipėdos kraštas – vėl Vokietijos sudėtyje. Ta proga į Klaipėdą atvykęs Hitleris, stovėdamas teatro balkone, pasakė kalbą.
Taigi, 1939 m. pavasarį lietuviškojo teatro veikla Klaipėdoje nutrūko, o 1940 m. Vilniuje atsidarė dramos teatras su beveik visais Klaipėdoje vaidinusiais aktoriais.
1945 m. spalio 1 d. įsteigtas Klaipėdos muzikinės komedijos teatras. Oficialus teatro atidarymas įvyko 1946 m. liepos 27 d. K. Jurašūno muzikinės pjesės „Eglė žalčių karalienė“ (rež. J. Gustaitis) premjera. Pirmuosius kelerius metus teatre veikė dramos ir muzikinė trupė, repertuare buvo ir dramos kūrinių, ir operečių pastatymai bei R. Rosini opera „Sevilijos kirpėjas“ (rež. J. Gustaitis). 1946-1949 m. teatre veikė rusų trupė. 1949 m. teatras pervardintas Klaipėdos muzikiniu dramos teatru; nuo 1951 m. – Klaipėdos dramos teatras. Pirmasis teatro vyr. režisierius 1946–1949 m. buvo Juozas Gustaitis.
1963 m. trupę papildė dalis uždaryto Marijampolės (buv. Kapsuko) teatro aktorių. Antrasis teatro raidos periodas siejamas su ilgamečio vyr režisieriaus (1963–1996 m.), teatro vadovo (1998–2001 m.), nuo 2001 m. – teatro meno vadovo Povilo Gaidžio vardu.
1990 m. buvo restauruoti teatro fasadai ir jo vidus bei iškilo naujas priestatas. Architektas Saulius Manomaitis. Nevykę projektiniai sprendimai ir nekokybiškai atlikti statybos darbai atvėrė kelią teatro griuvimui, neprabėgus nė metams po rekonstrukcijos. Pastatas pradėjo smegti, ėmė skilinėti sienos, pro stogą veržėsi vanduo.
2007 m. imtasi dar vienos teatro pastato rekonstrukcijos, trukusios net 8 metus ir kainavusios apie 17 mln. eurų. Darbus vykdė bendrovė „Pamario restauratorius” su Aldu Kliuku priešakyje. Teatro renovacijos architektai – Kristina Jurkutė, Stanislovas Lukšas bei Saulius Manomaitis, norėjęs atitaisyti padarytas klaidas. Teatro pastatui gražintos jo pirminės ryškios spalvos. Klaipėdos dramos teatro pastatas laikomas seniausiu specialiai teatrui pastatytu objektu Lietuvoje, bet technologinėmis galimybėmis jis tapo moderniausiu visoje Lietuvoje, o kai kuriais aspektais – net Baltijos šalyse. Teatre įdiegtos naujausios garso, vaizdo sistemos. Teatre įrengtos Didžioji, Mažoji ir Kamerinė salės. Didžiojoje teatro salėje pritaikyta novatoriška parterio įranga, leidžianti įvairiai transformuoti sceną bei žiūrovų erdvę – kilnoti juos įvairiais lygiais, sulieti į vieną plokštumą ar sukurti amfiteatro pakopas. Teatro interjere puikiai išryškinti senieji pastato fasadai. Senasis teatro pastatas darniai įsiliejo į 1990 metų priestatą. Formų įvairovė atsiskleidžia ne tik konstrukcijose, bet ir balduose. Pastato fasadas papuoštas kupidonų apglėbtu miesto herbu.
Teatro interjeras yra ir jaukus, jame panaudotos natūralios medžiagos – medis, granitas ir marmuras. Prabangos įspūdį kuria raudona spalva, atsikartojanti užuolaidose, kilimuose ar kėdėse. Pastate gausu meno kūrinių. Tai žymių dailininkų tapybos darbai – aktorių portretai. Teatrinės dvasios sklidiną erdvę apvainikuoja Klaudijaus Pūdymo skulptūra „Mūzos”. Išraiškinga ir Klaudijaus Pūdymo sukurta ilgamečio režisieriaus Povilo Gaidžio skulptūra. Teatre galima pamatyti ir Richardo Wagnerio skulptūrą. Teatras po rekonstrukcijos atidarytas 2015 m. Arvydo Juozaičio pjese „Karalienė Luizė“ (rež. Gytis Padegimas).
Teatre veikia Teatro muziejus. 2020 m. teatro foje atidaryta skaitykla. Klaipėdos dramos teatras – puiki erdvė, kurioje vyksta ir miesto reprezentaciniai renginiai.
Klaipėdos dramos teatre lankėsi ir poetas Salys Šemerys. Skirtingai nei į kino teatrą, spektaklių žiūrėti Salys ir Leonija Šemeriai eidavo vieną kartą per mėnesį. Čia taip pat kaip ir kinoteatre turėjo nuolatines vietas. Nors teatro neapleido visą gyvenimą, bet paskutiniuosius 20 metų poetas lankėsi čia vis rečiau.
Prieškariu Teatro aikštėje veikė turgus ir jomarkai, kur dažnai apsipirkdavo ir Šemeriai. Jomarkai arba metturgiai prasidėdavo praėjus savaitei po Sekminių – gegužės gale ar birželio viduryje ir trukdavo visą savaitę. Pradžia būdavo skelbiama sekmadienio popietę. Dabartinėje Teatro aikštėje lankytojus pasitikdavo didžiulės molinių puodų krūvos, išrikiuotose palapinių eilėse viliojo meduoliai, gausybė saldainių ir žaislų prekystaliai.

Parengė Jurga Bardauskienė, 2017
Papildyta 2018 m., 2020 m.