Karališkieji centrinio pašto rūmai

Koordinatės: 55.712598 21.135170

Objekto adresas: Liepų gatvė 16, Klaipėda, Lietuva

Savivaldybė: Klaipėda

Jau Ordino laikais susirašinėjimas buvo gana intensyvus. Pašto gabenimu rūpinosi „laiškų berniukai” („Bryffjongen”). Dieną ir naktį pašto stotyse jų laukė pabalnoti arkliai. Po kiek laiko pašto srautams kontroliuoti buvo įsteigta speciali tarnyba, o ant laiškų pradėta žymėti išsiuntimo data, kaip įprasta iki šiol. Gerai funkcionuojančiai sistemai pakenkė Ordino žlugimas, maro epidemijos ir kitos aplinkybės.
Tad 1649 m. pašto gabenimą į savo rankas perėmė Prūsijos vyriausybė. Atsirado pašto linija Klaipėda-Berlynas-Cleve.
1718 m. įsteigta pašto karietų linija iš Tilžės į Klaipėdą ir kiek vėliau iš Karaliaučiaus į Klaipėdą per Kuršių neriją. Po penkerių metų atsirado pašto linija Klaipėda–Ryga–Revalis–Narva–Sankt Peterburgas. Klaipėdos pašto tarnyba susidūrė su vis naujomis užduotimis: nuo 1804 m. paštas gabentas karietomis.
Klaipėdoje paštas veikė Friedricho priemiestyje, dabartinėje Daržų gatvėje.
Nuo 1816 m. pašto tarnybinės patalpos buvo įsikūrusios Biržos gatvėje, priešais Biržos pastatą. 1833 m. Pašto tarnyba persikraustė į Aleksandro (dabar Liepų) gatvę. Ten jai tapo per ankšta, todėl netrukus įsikraustė atgal į rekonstruotą ir pašto poreikiams pritaikytą namą Biržos gatvėje.
1810 m. pastato savininko J. G. Argelanderio našlė valdą su namu ir sodu bei daržu pardavė laisvajam Klaipėdos pirkliui Rupeliui, iš kurio palikuonių 1841 m. jį perėmė valstybė ir įsteigė Krašto tarybą.
1864 m. ši valda buvo perduota paštui. Pastatas buvo nežymiai rekonstruotas.
1866 m. buvo įsteigtas vadinamasis estafetinis paštas, kai pašto siuntas raiteliai perduodavo vienas kitam. Siuntos nuo Klaipėdos iki Tilžės keliaudavo vos 8 valandas.
Statyti naujus Pašto rūmus mieste prireikė, kai laiškų ir paketų siuntimas per du dešimtmečius (1870–1891) išaugo trigubai. 1888 m., po kaizerio Wilhelmo I mirties, senasis pastatas Aleksandro gatvėje nugriautas. 1893 m. toje vietoje duris atvėrė nauji modernūs pašto rūmai (architektas H. Schoede) su 42 metrų bokštu. Salės interjeras buvo labai puošnus. Iš abiejų centrinio pastato pusių stovėjo vienaukščiai pastatai: viename jų buvo įrengta karietinė su sandėliu, kitame – arklidės. Pašto ansamblį jungia raudona plytų spalva, taip pat fasoninės žalia glazūra dengtos keraminės detalės. Pašto ansamblyje vyrauja neogotika, nors pastebimos ir klasicizmo bei jugendo stilių apraiškos.
Antro pašto aukšto patalpose buvo butas pašto viršininkui, mansardoje įrengtame bute gyveno sargas, buvo patalpos keleiviams apnakvindinti ir / ar pašto tarnautojams.
Pašto pastatas turėjo artezinį šulinį, vietinį vandentiekį ir kanalizacijos sistemą. Buvo išsaugotas gražus vidinis kiemas.
Telefono laidai iš bokšto pašalinti 1930 m., kai prie pašto dešiniojo sparno buvo pastatytas komutatoriaus priestatas.
Paštas su bokštu nukentėjo per II pasaulinį karą. Pokariu pastatas nuskurdintas, kai kas buvo užtinkuota, paslėpta. Sodas pavirto daržu, darbuotojai ten augino bulves. 1969 m. prasidėjo centrinio pašto pastato restauracija. Medžiagos apie pastatą buvo labai mažai. Buvo liepta naudoti baltą cementą ir jokių raudonų plytų. Nuo sienų teko gramdyti keletą sluoksnių dažų. Restauracijos darbams vadovavo Kostas Frankas. Klaipėdos centriniame pašte yra 3 tūkst. kv. metrų ploto.
Pašto pastato bokštelyje veikia senovinis karilionas. Tai vienas iš trijų Lietuvoje esančių tokio pobūdžio muzikinių instrumentų, tapęs Klaipėdos savitumo simboliu.
Klaipėdos karilionas Centrinio pašto bokšte buvo sumontuotas 1987 m. lapkričio 13 d. Tai buvo pagal Peterio Šilingo (Peter Schilling) projektą Apoldos (Vokietija) Šilingų varpų liejyklos meistrų pagamintas ir įrengtas instrumentas.
Naujasis Klaipėdos karilionas buvo nulietas 2006 metais Olandijoje, „Royal Eijsbauts“ varpų liejykloje. Jis sudarytas iš 48 naujų lygaus profilio varpų, kurių diapazonas – keturios oktavos. Sunkiausio varpo f1 skersmuo 1163 mm, o svoris – 903 kilogramai. Lengviausio f5 varpo diametras – 182 mm, svoris – 10 kg. Bendras varpų svoris yra apie 5095 kg. Jie buvo nulieti iš kokybiškos varpų bronzos, kurios sudėtis užtikrina reikalingą tiek žemų, tiek aukštų dažnių varpų toną. Kiekvienas varpas ne tik savo tonų struktūroje, bet ir derinyje su kitais varpais turi kokybišką skambesį ir tembrą.
2006 m. rugsėjo 17 d. įvyko paskutinis senojo kariliono koncertas. Po to varpai buvo išmontuoti ir pradėti naujo „Royal Eijsbauts“ (Olandija) firmos kariliono montavimo darbai.
Naujasis karilionas Klaipėdos senojo pašto bokšte buvo sumontuotas 2006 metų gruodžio mėnesį, dalyvaujant olandų meistrams apie savaitę vyko jo derinimas.
Pirmą kartą naujųjų varpų skambesį klaipėdiečiai išgirdo per 2006 metų Kalėdas.
Klaipėdos karilionu groja Kęstutis Kačinskas ir Stasys Žilevičius. Varpų muzikos koncertų tradiciškai galima klausytis kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį 12 valandą, šalia esančiame Laikrodžių muziejaus kiemelyje.
Namas, kuris buvo nugriautas norint toje vietoje pastatyti pašto rūmus, buvo neabejotinos istorinės reikšmės: 1807–1808 m. jame gyveno Prūsijos princas Wilhelmas, vėliau tapęs kaizeriu Wilhelmu I, ir princas Friedrichas Wilhelmas, būsimasis Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas IV. Šiuose namuose, kurie priklausė Klaipėdos pirkliui Argelanderiui, lankėsi ir Prūsijos karalienė Luizė. Princų auklėtojo Delbruko memuaruose rašoma ne tik apie sode rengtas vakarienes, iškilmingus priėmimus, gimtadienius, bet ir apie tai, kad princai privalėjo dirbti sode, sodinti šparagus. Kaip istorinis to laikotarpio atminimas pašto rūmų salėje kabojo dvi Berlyno dailininko Stahlio kompozicijos: Klaipėdos apylinkėse vaikštinėjanti karalienė Luizė ir Wilhelmas I su monarcho apsiaustu. Ant akmeninių konsolių virš židinio stovėjo Vilhelmo I ir jo brolio biustai.
Ant pašto pastato pritvirtintos dvi atminimo lentos. Pirmoji – 1993 metais – Friedrichui Wilhelmui Argelanderiui (1799–1875), kurio tėvui priklausė šioje vietoje namas. Argelanderis tapo žymiu astronomu ir Bonos universiteto profesoriumi. Buvo Turku (Suomija) observatorijos direktorius, Helsinkio observatorijos direktorius ir universiteto profesorius, Bonos observatorijos direktorius ir universiteto profesorius. Argelanderis buvo plataus sistemingo kintamųjų žvaigždžių tyrimo pradininkas. Sukūrė paprastą kintamųjų žvaigždžių regimojo stebėjimo metodą (tiriamos kintamosios žvaigždės spindesys vertinamas pagal gretimas pastovaus spindesio žvaigždes, tai vadinama Argelanderio metodu). Argelanderis sistemingai matavo maždaug 40-ies kintamųjų žvaigždžių ryškius, su savo mokiniais atrado daug kintamųjų žvaigždžių. Sukūrė dabar naudojamą kintamųjų žvaigždžių nomenklatūrą. Buvo gavęs Karališkosios Švedijos mokslų akademijos apdovanojimą bei Karališkosios astronomijos draugijos aukso medalį.
2013 m. atidengta atminimo lenta žymiam lietuvių poetui Henrikui Radauskui, kuris 1936 m. dirbo čia veikusiame Klaipėdos radiofone diktoriumi. Klaipėdos radijo stoties programų redakcija buvo atkelta į pašto pastatą iš 1936 metais buvusiame Jakų dvare prie Klaipėdos–Gargždų kelio pastatyto Klaipėdos radijo stoties pastato dėl radijo trukdžių. Radiofono programos vedėjas buvo rašytojas Antanas Gustaitis, o išvykus Henrikui Radauskui pranešėju dirbo Juozas Grybauskas. Reguliariai buvo transliuojamos žinios, laidos mokytojams, žvejams, jūrininkams, spaudos apžvalga, rašytojo Pulgio Andriušio-Andriusevičiaus „Klaipėdos linksmosios aktualijos“. Iš Klaipėdos bažnyčių lietuviškai ir vokiškai transliuotos evangelikų pamaldos. Buvo transliuojama ir Kauno radiofono programa.
Antanas Gustaitis (1907 m. Marijampolės apskritis – 1990 m. Bostone, JAV) – rašytojas, dramaturgas, radijo darbuotojas. Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 m. Lietuvos universitetas) studijavo lietuvių ir vokiečių filologiją, pedagogiką. Iki 1936 m. dalyvavo prof. B. Sruogos vadovautame teatro seminare, studijavo teatro meną ir dramaturgiją. 1936–1939 m. vadovavo Klaipėdos, 1939–1940 m. Vilniaus radiofonui. 1940–1941 m. Vilniaus valstybinio teatro direktorius. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, gyveno Vokietijoje, nuo 1949 m. gyveno Bostone. 2007 m. palaikai perlaidoti Petrašiūnų kapinėse. Vienas iš pirmųjų lietuvių rašytojų, kūrusių lietuvišką radijo dramaturgiją. Parašė teatro ir radijo vaidinimų (spektaklių) scenarijų. Teatro ir literatūros klausimais rašė leidiniuose „Meno dienos“, „Lietuvos žinios“, „Mūsų jūra“, „Vakarai“, „Keleivis“, „Kūryba“, „Ateitis“. Išgarsėjo humoristiniais eilėraščiais ir eleginėmis satyromis. Išleido 8 knygas. Gyvendamas Lietuvoje – satyrinę pjesę „Silvestras Dūdelė“ (past. 1934 m.), komediją „Slogučiai“ (past. 1937 m.).
Pulgis Andriušis-Andriusevičius (1907 m. Gaidžiuose, Utenos raj. – 1970 m. Adelaidėje, Australija). Rašytojas, vertėjas, publicistas. Paskelbė publicistikos, straipsnių, feljetonų, kritikos straipsnių, kelionių reportažų. Buvo baigęs literatūros studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Į Klaipėdą atvyko 1934 m., išvyko 1937 m. Klaipėdos radiofone buvo skaitomos jo „Klaipėdos linksmosios aktualijos“. Išvertė apysakų, romanų. Žymiausias jo vertimas – M. de Servanteso „Don Kichotas“ (1942). 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, nuo 1949 m. gyveno Australijoje. Buvo aktyvus išeivių kultūrinio gyvenimo dalyvis. Didžiausios literatūrinės vertės laikoma apsakymų knyga „Anoj pusėj ežero“ (1947), apysakos „Sudiev, kvietkeli!“ (1951) ir „Rojaus vartai“ (1960). Jos apdovanotos literatūros premijomis. Daug gyvų savo biografijos ir nepriklausomos Lietuvos gyvenimo detalių atskleista memuaruose „Septinton įleidus“ (Rinktiniai raštai. – Boston, 1968, p. 23–185). Juose rašytojas pasakoja apie savo gyvenimą ir žurnalistinį darbą Klaipėdoje. Iš viso išleido arti 20 knygų.

Parengė Jurga Bardauskienė, 2015 m.  Papildyta 2021 m. 

Susiję Maršrutai

No Images

Loading Maps