Hugo Šojaus Lėbartų dvaras
Koordinatės: 55.664859 21.297547
Objekto adresas: H. Šojaus g. 76, Lėbartai, Dovilų sen., Klaipėdos r. sav.
Savivaldybė: Klaipėdos rajonas
Hugo Šojaus Lėbartų dvaras, kurio fasadai išpuošti lietuviškų raštų motyvais. Hugo Šojus (Hugo Sheu) − vokiečių ir Šilutės krašto kultūros ir visuomenės veikėjas, Šilutės miesto mecenatas, Mažosios Lietuvos lietuvių tautosakos rinkėjas ir leidėjas bei pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte įkūrėjas. Nors Hugo Šojaus gyvenimo didžioji gyvenimo dalis susijusi daugiausia su Šilutės dvaru, kuriame dabar įrengtas muziejus, tačiau jo aktyvi administracinė, visuomeninė ir lituanistinė veikla reiškėsi dabartinėje mūsų rajono teritorijoje. 1873 m. uošvio lėšomis iš varžytinių įsigijęs Lėbartų dvarą, Hugo Šojus tapo dvarininku ir aktyviai įsijungė į valsčiaus bei Klaipėdos apskrities visuomeninį gyvenimą, keletą metų buvo ir Dovilų viršaitis, Priekulės ir Šilininkų dvarų administratorius. Lėbartų dvare gimė jo trys vaikai – Arnoldas, Erichas ir Elena, čia 1880 m. liepos 13 d. mirė jo žmona Merė Džeinė.
1862 m. Hugo Šojus baigė aukštesniąją miestiečių mokyklą Klaipėdoje. Baigęs mokslus, 1862–1869 m. tėvo buvo išsiųstas praktikuotis į Lapynų, vėliau į Šernų, Gedminų dvarus, kur keliaudamas po apylinkes pradėjo domėtis lietuvių etnokultūra ir tautosaka, pramoko, o vėliau ir gerai išmoko lietuvių klabą. Netrukus jis jau buvo surinkęs nemenką lietuviško folkloro rinkinį, kurį siuntė net Karaliaučiaus universiteto profesoriui Georgui Neselmanui. H. Šojus priklausė prūsiškuoju patriotizmu pasižymėjusiam Rytprūsių intelektualų ratui, kurie itin domėjosi senąja Prūsijos valstybės ir jos gyventojų istorija, užsiėmė moksline, praeities reliktus konservuojančia, fiksuojančia, kraštotyrine veikla. Ypatingas dėmesys anuomet buvo rodytas „mirštančios tautybės“ – lietuvininkų, kurie buvo laikomi senųjų prūsų palikuonimis, kultūrai.
H. Šojaus meilė ir atsidavimas lietuvybei ypač atsispindi laiške, 1919 m. gruodžio 27 d. parašytam „Prūsų lietuviu balso“ redaktoriui: „Nuo 18 metų turėdamas įsigijau Šilutės apskrityje žemės valdas, tuo pat laiku pradėjau mokytis lietuvių kalbos. Palyginamai per trumpą laiką išmokau pakankamai tiek, kad galėjau su lietuviais ir kaimynystėje, ir iš toliau jų gimtąja kalba susišnekėti. Dažnai nutikdavo, kad pirmininkavau Dovilų lietuviškos parapijos valdyboje, ypač tais atvejais, kai ši vieta buvo vakuojanti. Tada kalbėdavom tik lietuviškai. Per meilę jūsų kalbai susidraugavau su įžymiu lietuvių kalbos tyrėju Karaliaučiaus profesoriumi Becenbergeriu ir jo paskatintas savo ranka užrašinėjau dainas, pasakas, padavimus iš žmonių lūpų. Esu prirašęs šimtus dydžio formato lapų, kuriuos galėčiau jums pateikti. Jūs turėtumėt žinoti, kad mudu su profesoriumi Kuršaičiu Lietuvių literatūros draugijos skatinami išspausdinom Tilžėje vieną tomą žemaičių „Pasakos apie paukščius“ Kur tik gyvenimas suteikė progą, ten raštu ir žodžiu stojau už mielos ir dar kiek pirmykštės jėgos lietuvių kalbos išsaugojimą.“
Laiške H. Šojus mini savo palankius lietuvių kalbai ir kultūrai pasisakymus įvairiuose renginiuose užsienyje, apie tai, kaip rėmė lietuvybės puoselėtoją kunigą Vilių Gaigalaitį ir kitus dalykus, kurie parodo jo prielankumą lietuviams.
H. Šojus ne tik kartu su Albertu Kuršaičiu išleido lietuvių tautosakos rinkinį „Pasakos apie paukščius“, bendravo su garsiu kalbininku ir archeologu Adalbertu Becenbergeriu ir paskatino savo sūnų Erichą atlikti archeologinius kasinėjimus Klaipėdos apskrities piliakalniuose, bet ir kaupė lituanistinę biblioteką. 1937 m. vykdydamas senelio H. Šojaus valią jo anūkas Verneris Vytauto Didžiojo universitetui perdavė vertingiausių dvaro bibliotekos knygų rinkinį – Bretkūno „Postilę“ (1591), Alberto Kojelavičiaus-Vijūko veikalą „Historiae Lituaniae“ [Lietuvos istorija, I dalis 1650, II – 1669].
Apie Hugo Šojų ir jo nuopelnus Dovilų etninės kultūros centro organizuoto renginio ištraukose.
https://www.mle.lt/straipsniai/hugo-scheu
https://www.silutesmuziejus.lt/
https://www.mle.lt/straipsniai/erich-scheu