„A.H. Schwedersky Nachf“ ir kitos senosios laivininkystės bendrovės

Klaipėdos laivininkystės bendrovių ir laivų maklerių kontoros buvo įsikūrusios miesto centre, Dangės krantinėje. Didžiausia laivininkystės firma buvo „A. H. Schwedersky Nachf", kuri, remiantis XIX a. pab. - XX a. pr. miesto adresų baze buvo įsikūrusi Biržos pastate (tuometinėje Biržos g.). Namas po II-ojo pasaulinio karo neišlikęs. Ji turėjo keletą laivų - iki 4000 tonų talpos ir, be kita ko, vertėsi kalkakmenių įvežimu, kurie Klaipėdoje iš jūrinių laivų buvo perkraunami į vidaus vandenų laivus ir nuosavais vilkikais bei baržomis gabenami į Tilžės kalkių degyklą ir tenykštį celiuliozės fabriką. Vienas iš firmos savininkų konsulas Janas tais laikais garsėjo kaip itin veiklus verslininkas. Jis nupirko netoli Klaipėdos ant seklumos užplaukusį ir ties kapitono tilteliu perlūžusį garlaivį, iškrovė laivo priekinės dalies krovinį, sutaisė laivagalį ir nuplukdė savo laimikį į Dancigą, kur buvo pastatytas naujas pirmagalis. Taip gimė didysis 4000 tonų talpos garlaivis „Memel", daugelį metų plaukiojęs su šios laivininkystės bendrovės vėliava.
Janas laivų statyba užsiėmė asmeninių pomėgių skatinamas. Nedidelėje nuosavoje laivų statykloje savo reikmėms pasistatė motorines jachtas „Edith" ir „Edith II".
Kita Klaipėdos laivininkystės bendrovė „Eduard Krause" taip pat buvo įsikūrusi tuometiniame Biržos pastate (pastatas iki šių dienų neišlikęs), tuomet ji teturėjo 2 jūrinius garlaivius ir uosto vilkiką, tačiau vertinama kaip laivų maklerių ir krovinių siuntėjų firma. Jos savininkas konsulas Smėlingas buvo vienas iš labiausiai gerbiamų miesto piliečių.
Keletas anglimi prekiaujančių firmų papildė laivininkyste suinteresuotų verslo žmonių sąrašą. Savaime suprantama, čia netrūko ir laivus įranga bei proviantu aprūpinančių prekeivių, kuriems Klaipėdoje atstovavo Vilio Valkerio firma. Krautuvės galiniame kambarėlyje - pašvęstieji jį vadino „švino kamera" - apsiperkantys kapitonai sėdėdavo po kaizerio ir kaizerienės portretais, mėgaudamiesi portveinu ir anglišku porteriu, kol juos kas nors pasiimdavo.
Visos šios bendrovės ir firmos, nepastebimos išorinio stebėtojo žvilgsniui, daugiau kaip šimtmetį formavo miesto vaizdą ir jo charakterį. Be abejonės, jų būtume priskaičiavę ir daugiau, jeigu tik keletas Klaipėdos laivininkystės bendrovių nebūtų pražiopsojusios to momento, kai burlaivius keitė garlaiviai, ir spėjusios laiku prisitaikyti prie pakitusių laivybos sąlygų. Deja, jos krito nelygioje konkurencinėje kovoje. Tačiau jūrinio miesto gilios tradicijos išliko, ir kai du klaipėdiečiai kalbėdavosi apie trečiąjį, dažniausiai konstatuodavo: „Kas gi kitas jis buvo, jei ne kapitonas!"

Parengta 2017 m.