Veiviržėnų piliakalnis

Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Veiviržo kairiajame krante. Aikštelė trapecinė, pailga R–V kryptimi, 37 m ilgio, 34 m pločio R gale, 11 m pločio V gale, žemesniu V galu. Jos R krašte supiltas 3 m aukščio, 20 m pločio pylimas, kurio išorinis 5 m aukščio šlaitas leidžiasi į čia buvusį griovį ir už jo esantį papilį. Papilio aikštelė keturkampė, orientuota V–R kryptimi, 35 m ilgio, 70 m pločio. Aikštelės P krašte supiltas 0,3 m aukščio, 6 m pločio pylimas, kurio išorinis 1,3 m aukščio šlaitas leidžiasi į čia buvusį griovį, už kurio yra antras 0,8 m aukščio, 8 m pločio pylimas. Š pusėje papilys nuo gretimų aukštumų atskirtas 8 m pločio, 4 m gylio grioviu, R besijungiančiu su natūralia dauba. Šlaitai statūs, 15 m aukščio. Šlaitai į Veiviržo slėnį nuslinkę. Piliakalnis žinomas ir Vilkių vardu. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XIII a. Veiviržo dešiniajame krante „kiek labiau į P–PV nuo piliakalnio“ buvo didelis kapinynas, kuriame rasta net Romos monetų. Iš radinių išliko tik VIII–IX a. žalvarinė apyrankė. 1905 m. L. Kšivickis aikštelėje iškasė duobę, aptiko 45 cm storio kultūrinį sluoksnį. Prie piliakalnio L. Kšivickis mini kunigo rastas 3 akmenines kulkas, viena iš kurių buvo didelis 40x25 cm dydžio elipsoidas, kita 11,5 x9 cm ir trečia 8,5x6 cm dydžio.
Apie piliakalnį žinomi 3 padavimai. Pasakojama, kad šis kalnas – buvusi pagonių kulto vieta, joje degė amžinoji ugnis arba buvo aukojama deivės Mildos garbei. Vienas iš įdomesnių pasakojimų:
„Žuvieda, ka eje er sopile tos kalnas. Ka keta karta tas žuvieda vaiks i perštene iskišis parneše mūso žmones, rada barant. Ta tievu saka anam: Vaikele, ates laika – tuoki žmones kalks“. Tuiki dabar er besam“. Ti žuvieda išejan par Vuokiteja i Švedije“ (Lietuvių tautosakos Rankraštynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, pasakojo Ona Vernickaitė iš Veiviržėnų, užrašė N. Vėlius 1962 m.).

Parengta 2017 m.