Kruizinių laivų terminalas (Klaipėdos uostas)

Pirmąkart Klaipėdos (tada dar Mėmelio) uostas paminėtas XIII amžiuje. Klaipėdos atsiradimą lėmė Akmenos upės žiotys, kur laivai rasdavo natūralią priedangą, kuršių pramintą Dange. Danų vikingai savo laivus traukdavo į krantą ir tokias vietas vadino Fitte (vok. Vitte, liet. Vitė). Apie senuosius kuršių ir vikingų papročius ir santykius žinoma nedaug. Visgi kelis šimtmečius trukęs Vikingų periodo paveldas – jūrinės kultūros tradicijos, mitologijos fragmentai, archeologiniai radiniai, autentiški vietovardžiai ir laivybos laisvės principai, kuriais iki šiol remiasi Tarptautinė jūrų teisė.
Uosto svarba gerokai išaugo XVI a. antrojoje pusėje, jis ėmė plėstis į Kuršių marių baseiną, iš čia į Švediją, Daniją, Olandiją ir Vokietiją buvo eksportuojami javai, linai, kanapės, sėmenys, odos. Minėtuoju laikotarpiu Klaipėdoje imta statyti didžiuosius to meto prekybinius laivus (iki 500 tonų), kurie, kaip teigia šaltiniai, pasiekdavo netgi Ispaniją. Tai Reformacija 1525 m. atgaivino uostamiestį. Iš Nyderlandų pakviesti meistrai ėmė statyti laivus, Dangės uosto prieplaukas ir sandėlius. Taip prasidėjo Olandiškasis periodas. Jis paliko ryškų ir savitą kultūrinį paveldą: medinius pamatų rostverkus, prieplaukų bolverkus, fachverkinius statinius, pakeliamus tiltus, šliuzus, vandens ir vėjo malūnus. Laivyboje įsigalėjo darni olandiškoji terminija, o mariose – įvairiausios plokščiadugnės burinės baržos su masyviais šoniniais švertais. Mūrininkai ėmė naudoti olandiškas smulkaus formato plytas, stogus pradėta dengti lengvomis olandiškomis „S“ formos čerpėmis. Tuo metu paplito medinės klumpės (ol. klompen), glazūruota buitinė keramika, kokliai. Atsirado pypkių, tabako, kavos mėgėjų, dekoratyvinių gėlių augintojų. Olandiškojo periodo simboliu laikytinas keturių aukštų fachverkinis Trijų stogų sandėlis, stovėjęs greta senojo Grandinių tilto. Unikalų architektūros šedevrą utilitariniais sumetimais suniokojo vėlesni savininkai.
Visi uostamiesčiai – daugiataučiai. Dauguma Mėmelio gyventojų buvo iš įvairių kraštų atvykę verslininkai, amatininkai, mokytojai. Įtakingiausi miestiečiai buvo didieji pirkliai, cechų meistrai, laivininkai ir Prūsijos valdininkai.
Kai 1654 m. pasaulio jūrų valdove tapo Anglija, uostamiestyje ėmė daugėti angliškai kalbančių miestelėnų. Jie steigė faktorijas, prekybos firmas, pramonės įmones. Daugiausia eksportuojama buvo Nemunu ir mariomis atplukdyta mediena. Lentpjūvėse perdirbta, išrūšiuota ji buvo laivais gabenama į Anglijos, Škotijos ir net JAV uostus. Jei taupūs olandai atplaukdavo su plytų ar čerpių kroviniu, tai anglų laivai dažnai atvykdavo tušti tik su būtinu akmenų, žemių balastu. Miestas tuo balastu kelis šimtmečius užpylinėjo gausias pelkes, duobes ir senąją Dangę. Tokiu būdu senamiesčio teritorija nuolat augo iki susidarė apie dviejų metrų storio
angliškos žemės sluoksnis. 1776 m. škotų pirkliai įkūrė ložę „Memfis“. Šiuo mįslingu vardu jie įprasmino karaliaus leidimą ardyti Mėmelio tvirtovę, o jos akmenis naudoti uostamiesčio statyboms.
Angliškasis periodas tęsėsi iki pat burlaivių laikotarpio pabaigos. Kultūrinė šio laikotarpio įtaka uostamiesčiui buvo akivaizdžiai didesnė už Prūsijos, kuri neturėjo nei savo laivyno, nei jūrinių tradicijų. Uostamiesčio reikšmė savo apogėjų pasiekė 1807 metais, kai Mėmelis tapo laikinąja Prūsijos sostine kartu pelnydamas ir Karališkojo jūrų ir prekybos miesto titulą.
Tikrąją jūrų prekybos reikšmę uostamiesčiui atskleidė Krymo karo metai. Vieną 1854 m. vasaros sekmadienį iš Mėmelio išplaukė lygiai 100 pakrautų brigų, škunų ir barkų. Tuo metu Vitės priemiestis jau buvo tapęs tikru „seilortaunu“ – jūrininkų kvartalu su angliško stiliaus namais bei dailia anglikonų bažnyčia. Anglų – škotų pirklių rūmai ir vasarnamiai savo architektūra bei techninėmis naujovėmis buvo pavyzdžiu visiems. Mėmelio britai buvo ir daugelio sporto rūšių pradininkais. Nepaisant smerkiančio pietizmo šalininkų požiūrio 1884 m. buvo įkurtas pirmasis jachtininkų klubas (MSV), o 1885 m. jau ir antrasis („Neptun“). 1900 m. burlaivių laikotarpis baigėsi. Garo mašinos pakeitė bures. Sparčiai nyko tradicinės profesijos. Ištuštėjo „seilortaunas“, į savo tėvynę išvyko dauguma anglų ir škotų pirklių šeimų. Tačiau su savo prekyba pramone ir laivyba iki Didžiojo karo Mėmelis sėkmingai konkuravo su kaimyniniais uostamiesčiais. Po I pasaulinio karo Europoje prasidėjo dideli pokyčiai, dėl kurių 1923 m. uostamiestis atiteko Lietuvai. Per trumpą 16 metų laikotarpį Klaipėda spėjo pajusti ir lietuviškos kultūros įtaką. Jos apimtį labai ribojo sudėtinga ir įtempta politinė padėtis. Be to, Lietuva labai stokojo prekybos ir laivybos specialistų, labai nedaug buvo žinoma apie uostamiesčio savitumus ir jūrinę kultūrą.
1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, o ir pokario režimas nebuvo palankūs uosto vystymuisi.
1967 m. jau buvo pasirengta nušluoti visą Klaipėdos senamiestį, kad jo vietoje būtų pastatyti tipiniai daugiabučiai dirbantiesiems. Griovimus sustabdė tik LKP, paskelbusi, kad Klaipėdoje aptikta „išlikusi viduramžių pilis ir senamiestis“. Ši propagandinė formuluotė pateko į visus valstybinius dokumentus. Dėl nuolatinio kartojimo ji yra tapusi stereotipu, dogma. Jūrinės kultūros paveldą ši dogma nutyli, todėl Klaipėda iki šiol tebetraktuojama kaip eilinis pajūrio miestas.
Dabar Klaipėdos valstybinis jūrų uostas – neužšąlantis universalus giliavandenis jūrų uostas, esantis Klaipėdos sąsiauryje. Per metus čia atplaukia apie 7000 laivų iš maždaug 50 šalių. Reguliariai kursuojančiais keleiviniais keltais galima nuvykti į Kylį, Karlshamną ir kitus miestus.
Uosto teritorija užima 538,7 ha, akvatorijos plotas – 877,2 ha, įplaukos kanalo gylis – 14,5 m. Visos krantinės sudaro 27,6 km, uoste esančių geležinkelio linijų bendras ilgis – 90 km.
Uoste įrengti dengti sandėliai (99 380 m²), atviros aikštelės (1 045 879 m²), šaldytuvai (66 000 t), skystų krovinių talpyklos ( 749 000 m3), birių krovinių sandėliai (933 700 t).

Parengta 2017 m.