Bachmano dvaro rūmai

Bachmano dvaras – Klaipėdos poeto S. Dacho tėvonija. Lietuviškos kilmės prosenelis Benediktas Dachas 1533 m. sausio 8 d. iš kunigaikščio Albrechto gavo sau ir savo vyriškosios lyties paveldėtojams Bachmano žemėje užrašytą tuščią ūkį Kulmo teise. Po jo mirties dvarą perėmė S. Dacho tėvas, tarnavęs pilyje vertėju iš kuršių, lietuvių kalbų į vokiečių ir atvirkščiai. 1605 m. liepos 29 d. Bachmano dvarelyje gimė būsimasis poetas Simonas Dachas. Čia jis gyveno iki 14-os metų. Mirus motinai ir atvedus pamotę į namus, 1619 m. išvyko mokytis į Karaliaučių. Po tėvo mirties našlė, ištekėjusi už vėliavininko Antoniaus Schroeterio, išsikėlė į Tauralaukį ir į šį dvarą pretenduoti negalėjo. O būsimasis poetas pareikšti savo teisių buvo per jaunas, tad dvaras grįžo kunigaikščio nuosavybėn.
Šio dvaro pastatai nėra išlikę ir tiksli jų stovėjimo vieta nežinoma. Spėjama, kad maždaug dabartinio Bachmano dvaro teritorijoje.
Manoma, kad naujas pagrindinis dvaro rūmų pastatas statytas 1778 metais. Dvaro kompleksą sudarė ūkvedžio namas, ūkinis pastatas, fachverkinis ūkinis pastatas, sandėlis su karvide ir kalvė. Bachmano dvaro teritorije taip pat buvo pastatyta berniukų prieglauda ir psichiatrijos ligoninė.
Po Septynerių metų karo ar net karo metu dvaro savininku tapo pulkininkas Wilhelmas Gerhardas von Koschkullis. Jis buvo geras ūkininkas, rūpinosi dvaro sodyba. 1778 m. pastatė naujus mūrinius Bachmano dvaro rūmus. Po jo mirties našlė Sophia Ursula buvo ištekėjusi dar du kartus. Trečias vyras buvo našlys su 5 vaikais pulkininkas Peteris Johannas Ernstas von Goes. Neturėjusi įpėdinių Sophia Ursula von Goes 1778 m. vasario 25 d. ir 1795 m. birželio 14 d. testamentais visą savo turtą – Bachmano ir Lindenhofo dvarus, Lapiniškių mišką – užrašė Neturtingųjų berniukų auklėjimo įstaigai. 1798 m. vasario 5 d. našlės projektą patvirtino karalius, papildęs jį nuostata, kad krašto valdžia privalo prižiūrėti įstaigos veiklą. Nuo 1791 m. dvaro reikalus tvarkė inspektorius Vilhelmas Andreasas Rhenius. Jis buvo vedęs ponios van Goes dukterėčią, gal todėl gavo tarnybą Bachmano dvare su 300 talerių alga. Dvaro metinės išlaidos sudarė 500 talerių.
1799 m. našlei von Goes mirus, testamentą užprotestavo jos giminaičiai. Tačiau testamentas įsigaliojo. V. A. Rhenius, norėdamas herenhuteriams perduoti tikrai puikų dvarą, nuolat ką nors statė – tai valstiečių namus, tai ūkinius pastatus – iš nuompinigių mažai kas belikdavo.
1807 m. dvaro valdytojas V. A. Rhenius priėmė karaliaus vaikus, su palyda iškylaujančius rogėmis. Jie susižavėjo dvaro interjeru, papuoštu senoviškais šeimos portretais. Tarp paveikslų buvo ir Magdeburgo komendanto pareigas ėjusio 1767 m. mirusio Johano Dietricho von Huelseno portretas.
1843–1863 m. dvarą iš prieglaudos nuomojosi Michalekų, 1863–1909 m. Hasfordų šeimos, 1909–1915 m. Tributat. Paskutinis nuomininkas – nuo 1916 m. dvarą nuomojęs J. Švantas (Schwandt). J. Švantas užveisė didelį parką. Žemė buvo derlinga, melioruota. Dvare gyveno 14 darbininkų šeimų, vežikas, račius, veikė kalvė ir plytinė. Per Antrąjį pasaulinį karą dvarvietė beveik nenukentėjo. Vietiniai gyventojai prisimena, kad šalia namo buvo ir kapinaitės.
Sovietmečiu ir šiandien (2015 m.) – gyvenamosios patalpos.

Parengta 2015 m.