Tauralaukio Velnio akmuo

4 metrų ilgio, 3,5 metrų pločio, apie 50 tonų svorio Velnio akmuo yra valstybės saugomas respublikinės reikšmės gamtos paminklas. Akmuo yra Klaipėdos miesto šiaurinėje dalyje, Tauralaukyje, Danės upės kairiajame krante.

XX amžiaus pradžios lietuvių tyrinėtojai pabrėžė, jog šis akmuo minimas dar kryžiuočių kronikose 1253 metais, aprašant Mėmelio sienas. Senosios istorijos tyrinėtojai Velnio akmenį sieja su aukomis seniesiems baltų dievams (baltų mitologijoje velnio atitikmuo yra velinas), nes ant akmens yra išlikęs dubuo – tarsi iškaltas šulinukas, į kurį buvo dedamos aukos. Kadangi akmuo yra buvusiose kuršių žemėse, neabejojama, kad protėviai tame dubenyje, be kitų aukų, smilkė ir gintarą.

Tauralaukio akmens padavimai:

Tauralaukio dvaro ponas labai mėgdavo ant akmens žaisti kortomis. Kartą jis žaidė ten su savo darbininku, ir tas pralaimėjo, labai supyko, sako ponui: „Eik tu po velnių“. Jono naktį ponas nuėjo prie akmens ir čia sutiko velnią, kuris turėjo pilną maišiuką pinigų. Velnias dvarininkui visus tuos pinigus pralošė, labai supyko ir taip davė ranka į akmenį, kad akmeny liko jo rankos žymė. Pasak kitų – dvarininkas išlošęs iš Velnio pinigų, bet negalėjo jų naudoti – dieną pinigai buvo apipilti karšta smala, o naktį – žėrėjo kaip įkaitinta geležis. Dvarininkas ir taip neturėjo ramybės, jį persekiojo anksčiau Velnio pražudytų ūkininkų (pralošusių velniui) vėlės. Ponas pradėjo prie akmens naktimis slankioti – sumanė Velniui atiduoti pinigus. Ėmė Velnio šauktis, bet nelabasis nesirodė, tada dvarininkas pinigus po akmeniu užkasė ir, vos tik tai padarė, atsirado Velnias. Klausia, kur jo pinigai. Dvarininkas sako: „Užkasiau“. „Iškask“. Dvarininkas ieško – neberanda. Tada Velnias jį užsisodino ant sprando ir nušoko į Akmenos upės gelmes.

Su velniu ant akmens kortomis lošti susitaręs kryžiuotis (jam buvo padovanotas Tauralaukių dvaras). Joninių naktį abu buvo prie akmens. Pradėjo lošti, kryžiuočiui nesisekė, tada jis sugalvojo ant kortų pribraižyti kryžiukų ir nuo to Velnias kaip mat pradėjęs drebėti. Toliau jau nebesisekė Velniui. Jis karščiavosi, šokinėjo aplink akmenį, pagaliau pragydo gaidys. Tada perpykęs Velnias telžė ranka į akmenį, ji giliai susmigo, o sprukdamas šalin, pagriebė ir kryžiuotį už sprando, kartu nugarmėjo į Danės gelmes. Šioje vietoj ir šiandien dumblina ir verpetai sukasi (iš tiesų šiuo metu akmuo guli ties užpelkėjusios Danės įlankėle).

Baltų genčiai keliantis iš senos vietos į naują, teko sustoti upės toje vietoje, kur buvo didelis akmuo, savo forma panašus į stalą. Gentainiai nutarę pavalgyti upės pakrantėje, į žvalgybą pasiuntė du brolius – Elnią ir Vilką. Elnias eidamas dešiniuoju upės krantu priėjo upės žiotis, vedančias į jūrą. Grįžęs į sutartą vietą ir neradęs brolio, nuėjo ieškoti jo pramintomis pėdomis iki liūno, kur brolio pėdsakai pasibaigę didele klampia pėda. Čia ir buvo prasmegęs Vilkas. Jo gentainiai ir nutarė apsistoti prie to klampaus liūno, kad priešui būtų sunkiau jų stovyklą pasiekti. Padėję ant didžiojo akmens vado plaštaką, apibrėžė ir ištašė jos atvaizdą. Tas ženklas reiškė, kad vietovė – tai šios genties medžioklės plotai. Naujai įkurtą gyvenvietę prie Danės upės žiočių pavadino Klaipėda. Tauralaukio naujasis valdytojas padėjo ranką ant didžiojo akmens ir pareiškė savo valią – skaldyti akmenį ir luitus tempti dvaro pamatams. Bet vos tik akmens skaldytojai pradėdavo darbą, netrukus susižeisdavo. Pasklido gandas po apylinkes apie velnio apsėstą akmenį Tauralaukyje. Kaip besistengė ponas prikalbinti žmones akmens skaldyti, niekas nėjo. Taip iki šių dienų ir išliko Tauralaukyje, Danės upės pakrantėje Velnio akmuo.