Berniukų prieglauda

Pastatyti prieglaudą berniukams našlaičiams buvo V. A. Rheniaus įdėja (pagal herenhuterių idėją). Jis buvo išsilavinęs žmogus, lankėsi Amerikoje, gyveno Suriname. Grįžęs gavo dvaro valdytojo vietą Steinorte. 1784 m. įstojo į Herenhuterių draugiją. Po ilgų įkalbinėjimų savo sumanymų šalininke jis pavertė dvaro šeimininkę ponią von Goes. 1795 m. birželio 11 d. ponia Goes ir V. A. Rhenius iki gyvos galvos sudarė nuomos kontraktą, pagal kurį pastarasis įsipareigojo jai kasmet mokėti 1500 talerių nuomos mokesčio ir duoti 100 talerių išimtinę. Ji pripažįstanti jį kaip garbingą ir sąžiningą žmogų. Tad V. A. Rhenių reikėtų laikyti tikruoju įstaigos įkūrėju. 1802 m. jis siekė išsinuomoti gretimą Klemiškės dvarą ir ten įkurti Herrenhuterių dvasia auklėjamų mergaičių įstaigą. Tačiau tai tebuvo tik gražios idėjos, nes 1833 m. nuo senatvės 79 metų miręs V. A. Rhenius nepastatė jokios prieglaudos, bet paliko 3875 talerių įstaigos kapitalą. Valdant vyriausybei per aštuonerius metus šis kapitalas padidėjo penkeriopai – iki 16 175 talerių. Todėl vyriausybei parinkus vietą pastatui ir paruošus brėžinius 1844 m. prasidėjo statybos darbai. Prieglauda atidaryta 1847 m. kovo 25 d. – apgyvendinti 8 našlaičiai ir pamestinukai. Netrukus žemėmis buvo užpilta dauba, skyrusi prieglaudą nuo dvaro sodo. Dėl prieglaudos pastato vietos dvarvietėje šaltinių pateikiamos žinios prieštaringos: vienur teigiama, kad testamentu prieglaudai buvo užrašyti dvaro rūmai, kitur minima prieglaudos, kaip atskiro pastato, statyba. 1846 m. sudarytas prieglaudos statutas, jos kuratoriumi paskirtas Klaipėdos apskrities viršininkas. Prieglauda vadinosi „Von Goes-Bachmano fondas“. Prieglaudos vadovu paskirtas mokytojas Reinholdas Grede iš Bischopfo, nuo 1867 m. – Fischeris.
Šaltiniai mini, kad 1879 m., paaiškėjus, jog prieglaudos pastatas esąs avarinės būklės – visiškai supuvusios medinės stogo konstrukcijos, aptikta ir kitų defektų – nuspręsta statyti naują pastatą. 1879-1881 m. pastatyta nauja prieglauda, kainavusi 55 085 markes. Prieglaudos auklėtiniai statybos metu apgyvendinti Gropiškiuose. Atidarymas įvyko 1881 m. spalio 1 d. 1881-1905 m. prieglaudos inspektorius buvo Benno Gerssz, filologas iš Karaliaučiaus, nuo 1905 m. – Triušeliuose mokytojavęs Zander. 1862 m. prieglauda turėjo 12, 1879 m. – 15, o XX a. – per 20 auklėtinių. XX a. prieglauda vadinosi „v. Goes-Bachmano auklėjimo (ugdymo) institutu“. Čia buvo ir liaudies mokykla. Prieglauda, veikusi iki XX a. 3-iojo dešimtmečio, išsilaikydavo iš jai priklausančio Bachmano dvaro nuompinigių.
Pastačius prieglaudą, tarp dvaro ir prieglaudos pasodintas didelis sodas, užveisti daržai.
Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos įsteigtos muzikos mokyklos (dabartinės Stasio Šimkaus konservatorijos) dėstytojai ir studentai neturėjo kur gyventi, todėl prieglaudos pastate įkuriamas jiems bendrabutis. Čia lankėsi Stasys Šimkus, rašytojas Pranas Mašiotas, dailininkas Justinas Vienožinskis. Paupiuose tarpukariu vykdavo muzikantų vasaros stovyklos ir kursai. Yra paminėta, kad čia lankėsi ir Vydūnas.
„1924 m. Klaipėdos konservatorijos direktoriui S. Šimkui pavyko išrūpinti nemokamą mokslą, bendrabutį ir maistą 72 jaunuoliams (neturtingų valstiečių ir darbininkų vaikams) ir atidaryti orkestrinį skyrių (kapelą). Paupio dvare 1924–1930 m. veikė šios mokymo institucijos įkurtas internatas. Čia gyvenę jaunuoliai tapo vieni pirmųjų lietuviško simfoninio orkestro muzikantų. Jie pėstute kasryt žingsniavo į buvusią Palangos g., kur vyko paskaitos“.
1950 m. šiame pastate įsikūrė Žemės ūkio technikumas (bendrabutis ir mokymosi klasės), vėliau įkuriamos gyvenamosios patalpos. Čia gyveno ir mokėsi rašytojas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kazys Saja.
Šiuo metu (2015 m.) tai gyvenamosios patalpos su išlikusiais arkiniais rūsiais ir šuliniu viduje.

Parengta 2015 m.