Tauralaukio dvaro sodyba

Tauralaukio dvaras (vok. Kleine Tauralauken) pirmą kartą paminėtas 1539 m., kai hercogas jį padovanojo Viehofo prievaizdui Michialiui Jackushui. Tuomet jis buvo vadinamas Tauralaukėliais. Mažojo Tauralaukio dvaras įkurtas XVI a. Tuomet jis buvo sudarytas iš dviejų dvaro valdų. Pirmoji įkurta 1539 m. Antroji valda susiformavo 1598 m. O jau 1640 m. jai suteiktas kilmingojo – kulminio – dvaro statusas. 1665 m. jį įsigijo Antonijus Shroederis, kuris buvo vedęs Simono Dacho pamotę. 1672 m. abi dvaro valdas įsigijo Klaipėdos komendantas Johann Lobell. Nuo to laiko dvaras nebuvo skaidomas. Dvaras ėjo iš rankų į rankas. 1694 m. savininku minimas Gerhard von Renne, o nuo 1704 m. iki maždaug 1730 m. dvaras priklausė Grothus, 1741–1840 m. jis tapo Kolb nuosavybe. Dvaro sodyba buvo išsidėsčiusi kairiajame Danės krante, nuo XVII a. antros pusės žymima dabartinio dvaro vietoje. Dvaras nukentėjo per Septynmetį karą – 1757 m. Rusijai įsiveržus į Prūsiją. Išlikęs dvaro pastatų kompleksas susiformavo XIX–XX a. pr. Sodybos pastatai buvo išsidėstę aplink stačiakampio plano kiemą. Dvaro rūmai, pieninė, kalvė įsikūrė vakarinėje sklypo dalyje. Ūkiniai pastatai – tvartai, daržinė – rytiniame, pietrytiniame pakraštyje. Pietinėje pusėje stovėjo gyvenamieji namai darbininkams, tarnautojams.

1802 m. birželio mėn. Tauralaukio dvare įvyko garsusis Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo III ir jo žmonos Luizės susitikimas su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I. Tai buvo nuo Friedricho I ir Petro Didžiojo laikų pirmasis Prūsijos ir Rusijos monarchų susitikimas. Klaipėda tapo žinomu karališkojo susitikimo miestu. Tai suteikė miestui garbės ir pasitikėjimo. Istorikai vieningi dėl teiginio, kad joks kitas valdovų susitikimas nebuvo toks ilgalaikis ir įtakingas kaip šis Prūsijos ir Rusijos valdovų susitikimas Klaipėdoje. Ši draugystė turėjo įtakos ir pergalei prieš Napoleoną. Čia gimusios ilgos draugystės tarp dviejų monarchų (tarp dviejų karališkųjų dinastijų – Romanovų ir Hohencolerių) prisiminimui buvo pasodintas parkas. Parko takai anglišku stiliumi buvo suplanuoti laisvai, vingriomis linijomis. Augo ąžuolai, liepos, platanai, pušys, kaštonai. O aplink apskritą gėlyną šalia centrinio dvaro pastato – dekoratyviniai krūmai. 1807 m. dvare kelis kartus lankėsi karališkoji šeima – karalienė Luizė su vaikais, kuri į dvarą atplaukdavo laiveliu Danės upe iš miesto rotuše vėliau tapusio pastato Danės gatvėje. 1840–1876 m. dvarą valdė Sperber šeimos. XIX a. pr. savininkai dažnai keitėsi ir ne visi jie žinomi. Tauralaukio dvaro parkui prižiūrėti, dekoratyvinės sodininkystės kultūrai Klaipėdoje skatinti ir propaguoti 1843 m. dr. Otto Friedrichas Reichelis įsteigė Sodų sąjungą. 1859 m. ši Sąjunga gavo korporacijos teises ir buvo įregistruota Tauralaukio parko savininke. Vėliau jos funkcijas perėmė 1896 m. įkurta “Klaipėdos ir jos apylinkių gražinimo ir svetimšalių pritraukimo” sąjunga. Ši Sąjunga labai prisidėjo prie Smiltynės, švyturio aplinkos, Tauralaukio gražinimo. 1890 m. Tauralaukyje svečiavosi Vokietijos imperijos kaizeris Vilhelmas.

1900 m. rugpjūčio 3 d. „Klaipėdos ir jos apylinkių grąžinimo bei svetimšalių pritraukimo sąjungos” iniciatyva Mažajame Tauralaukyje buvo pastatytas paminklinis akmuo Prūsijos karalienei Luizei (1776–1810). Netrukus ši Sąjunga iširo, o paminklinis akmuo buvo nugriautas.

XIX–XX a. Mažojo Tauralaukio dvaro teritorijoje Danės slėnyje veikė restoranas, priklausęs dvarui. O 1877 m. nutiestas pėsčiųjų takas iš Klaipėdos į Tauralaukį, vadinamoji Vynerio promenada. Nuo XIX a. 3-iojo deš. į Tauralaukį Danės upe plaukė laiveliai. Vėlesniais laikais Klaipėdoje, o taip pat ir Tauralaukyje dažnai lankėsi Wilhelmo III ir Luizės palikuonys ir sosto įpėdiniai.

1900 m. „Mažajame Tauralaukyje atidengtas paminklinis akmuo, buvęs sunaikintas po Antrojo pasaulinio karo. Dvaro rūmų priestate veikė kultūros namai, rodytas kinas.

Šiuo metu (2015 m.) Tauralaukio dvaro teritorijoje stovi gyvenamieji daugiabučio tipo pastatai.

Parengta 2015 m.