LOCATION
Grįžti atgal INFORMACIJA

Atgal į „šviesų rytojų“: sovietmečio architektūros pėdsakais Klaipėdoje

Atgal į „šviesų rytojų“: sovietmečio architektūros pėdsakais Klaipėdoje

Klaipėda, nuo XIII a. iki XX a. pr. vadinta Mėmeliu (vok. Memel), XX a. patyrė dideles transformacijas. 1923 m. Klaipėdos kraštą ir miestą prijungus prie Lietuvos, jis ėmė plėstis ne tik į šiaurinę pusę, kaip iki tol, bet ir į pietus. Po Antrojo pasaulinio karo ir Sovietų Sąjungos okupacijos nuspręsta Klaipėdą aktyviai vystyti kaip prekybos ir žvejybos jūrų uostą. Tuo tikslu palei Kuršių marias, į pietus nuo senamiesčio, buvo steigiamos pramonės ir buitinio aptarnavimo įmonės, o šalia jų statomi gyvenamieji rajonai. Naujai statomoje Klaipėdos dalyje buvo formuojama linijinė miesto struktūra, intensyviai užstatant iki tol menkai apgyventas teritorijas. Pirmasis gyvenamasis rajonas pokariu iškilo abipus Minijos gatvės, dar neturint linijinio miesto vizijos. Jis buvo skirtas Žvejybos uosto dirbantiesiems, todėl rajonui „prilipo“ „Ryporto“ (rus. Рыбный порт, Рыбпорт) vardas.
Sovietmečiu pagrindine Klaipėdos ašimi tapo naujai suplanuotas Taikos prospektas, abipus kurio 1958–1985 m. buvo pastatyti II–VII gyvenamieji rajonai. Statant sovietinį miestą buvo siekta, kad architektūra ir urbanistinis planas būtų suprantamas tiek iš Donecko atvykusiam šachtininkui, tiek Azijos kolūkiečiui, tiek ir Baltijos pajūrio žvejui. L. Brežnevo valdymo laikotarpiu architektūriniai apribojimai pasireiškė ne tik ideologiniame lygmenyje, bet medžiagų stoka bei prasta jų kokybe. Nepaisant to, architektas A. G. Tiškus sovietmečiu ėmė kurti savitą Klaipėdos įvaizdį, kuris išskyrė Lietuvos uostamiestį iš kitų sovietinių miestų. Pasikonsultavus su istorikais ir restauratoriais, projektuojant naujus kvartalus Klaipėdoje pradėtos naudoti raudonos degtos plytos.
Sovietmečiu į pietus išsiplėtusi Klaipėda buvo užstatyta tipiniais plytiniais, stambiaplokščiais ir monolitiniais 5–16 aukštų gyvenamaisiais daugiabučiais namais. Kiekvienas rajonas šiek tiek skyrėsi nuo prieš tai buvusio pastatams naudotomis medžiagomis, dekoro elementais, pastatų išdėstymu ir kt. Iš suplanuotų devynių gyvenamųjų rajonų iki nepriklausomybės atgavimo pastatyti tik septyni. Šalia gyvenamųjų rajonų taip pat buvo statomi visuomeniniai ir buitinio aptarnavimo centrai, kino teatrai, kultūriniams ir sportiniams renginiams skirti pastatai.
Siekiant skatinti klaipėdiečius ir miesto svečius geriau pažinti pokario Klaipėdos architektūrą ir urbanistiką, sukurtas dviračių maršrutas, apimantis 1958–1990 m. iškilusius miesto rajonus su juos supančiais gamtiniais ir kultūriniais elementais.
Maršrutas sukurtas dalyvaujant skirtingų Klaipėdos tautinių bendrijų jaunimui per Klaipėdos vokiečių bendrijos 2020 m. liepos 20–22 d. organizuotas „Vokiečių kultūros dienas“. Tekstus maršrutui rašė: Veronika Beliajeva, Mantas Ežerinskis, Jessica Gherman, Jokūbas Kulevičius, Vilius Račiūnas, Vladimir Tarasov. Maršruto konsultantė ir bendraautorė – gidė Laurencija Budrytė-Ausiejienė. Fotofiksacija: Karolė Miuller, Rasa Miuller. Turistinio maršruto kūrimo dirbtuvės vyko remiant Goethe's institutui.
Maršruto atstumas – 13 km. Trukmė važiuojant dviračiu apie 2–2,5 val.

Pateikė: Klaipėdos apskrities viešoji I.Simonaitytės biblioteka