Architektūrinis pasivaikščiojimas po sovietinę Klaipėdą

Maršrutas „Architektūrinis pasivaikščiojimas po sovietinę Klaipėdą“ kviečia istoriniame Klaipėdos naujamiestyje atrasti ir pažinti sovietmečiu iškilusius pastatus. Ne paslaptis, kad sovietmečio architektūra nėra itin vertinama, retas tuo metu iškilęs statinys įtrauktas į saugotinų objektų sąrašus. Sovietinis paveldas sukelia prieštaringus jausmus ir mintis, tačiau Klaipėdoje jis yra labai ryškus, todėl vertas dėmesio.
Klaipėdoje sovietmečiu susiformavo architektų A. G. Tiškaus, E. Arkušausko, iš R. Kraniausko grupė, kurie siekė pagal galimybes atliepti miesto istorinį architektūrinį charakterį. Jų pastangomis buvo sukurtas klaipėdietiškos architektūros stilius, kuriam būdingi raudonų plytų pastatai. Šiame maršrute kviečiama susipažinti su autoriniais architekto R. Kraniausko kūriniais, tai – Klaipėdos santuokų rūmai, vaikų restoranas „Du gaideliai“, gyvenamasis namas S. Daukanto ir H. Manto gatvių sankryžoje, taip pat perdarytais tipiniais projektais – Buities rūmai ir kino teatras „Žemaitija“. Įdomu tai, kad apie šiuos pastatus maršruto autorei pasakojo pats architektas R. Kraniauskas.
Šio maršruto puošmena – stambiausias architekto A. G. Tiškaus suprojektuotas visuomeninis objektas viešbutis „Klaipėda“. 1986 m. baigtas viešbutis tapo ne tik reikšmingiausiu miesto akcentu bei naujosios architektūros simboliu, bet ir vienu savičiausių šio funkcinio tipo pavyzdžių sovietmečio Lietuvoje. Naują rūbą besivelkantis Muzikinis teatras iš pradžių buvo miesto Kultūros rūmai. Rekonstruojant pastatą nuspręsta išlaikyti 1956–1959 m. A. Mikėno suprojektuoto pastato su 33 m aukščio bokštu kompoziciją. Maršrute ir kiti originalūs bei analogų Lietuvoje neturintys objektai – Laivininkystės rūmai bei Klaipėdos skulptūrų parkas.
Į maršrutą įtraukta 13 objektų, maršruto pradžia – geležinkelio stoties raudonų plytų priestatas, o pabaiga – Santuokų rūmai. Atstumas, kurį siūloma įveikti pėsčiomis arba dviračiu – 4,5 km. Keliaudami šiuo maršrutu užtruksite iki 1,5 val.

Parengė Laurencija Budrytė-Ausiejienė, 2020